Pieštukėlio raštai

Turime vieną nuogalę. Jau žiemą sklandė gandai apie itin paslaptingas nuotraukas, kuriose erotiškai pozuoja viena iš gerai mokykloje žinomų mergyčių lėlyčių. Vienas iš mano bendraklasių pažadėjo pastatyti alaus tam, kuris atsiųs jam tas nuotraukas. Bet niekas taip jų ir nerado. Iki šios dienos. Vakar pasirodžiusi mokykloje visur tik ir girdėjau: “Ar tu ją matei???”. Po kiek laiko ir aš jas pamačiau. Vargšė maža mergaitė sujauktame kambaryje, net pagailo, bet turbūt nereikia daug proto turėti, kad siųstum tokias nuotraukas kitiems. O istorija buvo tokia: mergaitė įsimylėjo vieną iš blogiukų, bet šiam ji nei kiek nerūpėjo. Ji vis klausė, ką jai padaryt, kad šis pamiltų, bet niekaip nesulaukė atsakymo. Tad nusprendė pasinaudoti tuo, ką manė turinti geriausio. Savo keturiolikmetės figūra ir fotoaparatu. Nusistatė laikmatį ir pirmyn. Dar nė dienai nesibaigus nusiuntė nuotraukas vaikinui, o šis tik pasišaipė ir liepė baigti tokias nesąmones. Ir būdamas gana padorus (kaip blogiukui) vaikinas, ištrynė tas nuotraukas. Deja, ne visiškai. Tad susirinkę daug blogesnį už jį tas nuotraukas rado ir išplatino po visą mokyklą. Turbūt nėra nei vieno nemačiusio, mokytojai ir tie įtraukti. Net mano mama viską žino, tik gerai dar bent, kad nieko nematė. Ir taip jos nusivylimas merginomis vis didėja ir didėja. Sakyčiau dar gerai, kad vasara artėja, gal viskas pasimirš. Bet jau taip tikiuosi, o tai baisiai gaila mergaitės tėvų.

Atradome vieną meilės keturkampį. Iš pradžių turėjome dvi gražias poras. Vaikinai nešdavo mylimosioms rožes, buvo paslaugūs ir malonūs, bet turbūt ne visoms visada to užtenka. Tad viena iš merginų ėmė ir  sudaužė vaikinui širdį. Gal ir gerai, nes tapusi vieniša ji taip pagyvėjo, kad net akys džiaugėsi į ją žiūrint. Galbūt tokia jos laimė padrąsino ir antrąjį vaikiną, galbūt jį tiesiog užkniso nuolatiniai barniai ir ginčai, tad jis ėmė ir paliko savo merginą, su kuria praleido dvejus metus. Deja, nebuvo taip lengva, kaip jam iš pradžių pasirodė. Mergina ėmė grasinti šiurpiais dalykais, tad vaikinui, turint gerą širdį, teko vėl ją priimti atgal. Bet turbūt visi žinot, kad meilė iš gailesčio niekada nesuveikia. Nesuveikė ir šį kartą. Viskas būtų gerai, jeigu ne tai, kad širdžių daužytojai ėmė ir įsimylėjo vienas kitą. Tai ir vaikšto dabar paslapčiomis į pasimatymus. Sėdi tamsoje, lietuje, bėga per laukus, kai pamato atvažiuojant mašiną, bet…. jaučiasi labai laimingi. Tik nežino, kaip reikės paaiškinti dviem savo geriems draugams, kurių širdis sudaužė. Kad ir kaip negražiai tai galėtų atrodyti, bet aš manau, kad kiekvienas nusipelno būti su tuo, prie kurio linksta širdis. O kur dar tas pavojus būti pagautiems. Smagu.

Šalia visų meilių dar turime mokyklą švilpaujančiomis kišenėmis. Mokiniai vežiojami vis rečiau, grūdasi vargšai viename autobusiuke, tikisi, kad niekas oro nepagadins, kad išlips su sveikais kaulais, bet tikrai neis pėsčiomis. Kad ir tų trijų kilometrų, net gražiu oru. Bet tai jų pasirinkimas. Aš štai vaikštau pėsčiomis ir džiūgauju, kad šią savaitę beveik nėra pamokų. Viena mokytoja kursuose, o kita serga, nors to nepripažįsta. Tad direktorius kasryt ją išvaro atgal. Pavadavimams nėra pinigų, tad mokykla beveik tuščia. Kas išeina namo, nes tingi laukti keturias valandas iki kitos pamokos, kas deginasi saulėje (bet dabar dažnai lyja), o kas tiesiog nustojo eiti į mokyklą. Vasara jau vis arčiau ir arčiau. Vieni darosi irzlūs, nes nebesugeba išlaukti iki paskutinės dienos, kiti laimingėja. Aš štai, pavyzdžiui, smagiai gyvenu savo susikurtame pasaulyje ir laukiu, kada grįš brolis. O pasaulis mano panašus į tokį:    :)

Nuotrauka daryta gero draugo ir dar geresnio fotografo Arvydo Gurkšnio

Šiandien apdujusi nuo saulės ir žiedų kvapo niekaip negalėjau susikaupti, tad mečiau namų darbų darymą. Kad visai nešvaistyčiau laiko veltui sugalvojau, kad reiktų susitvarkyti  bei perkratyti visas palėpėje esančias rankines. Lobių lobynai ir šiukšlių šiukšlynai, galiu pasakyti. Įdomiausius radinius publikuoju viešai.

Aiškiai matosi, kad rankinė lengvai priderinama prie įvairiausių drabužių ir tikrai patogi. Joje gausybė bilietų ir į spektaklį, ir į kiną. ( gal vėl reik susirast vaikiną?) Pažiūrėjus į bilietą į spektaklį “Hamletas” apima dvejopi jausmai. Ir baimė, kad vėl teks sėdėti kietoje kėdėje pusketvirtos valandos, ir džiaugsmas, kad mačiau tokį sunkų, bet gerą spektaklį.

Daug daugiau negu bilietų, rankinėse ir stalčiuose radau nosinių pakelių. Vieni dar pilni, kiti su viena likusia ir uždulkėjusia servetėle. Išvada akivaizdi - sloguoju aš didžiąją dalį laiko. Tik abejoju ar šitaip mėtydama servetėles po įvairiausias rankines ir stalčius, kada iš tiesų jomis pasinaudoju, kai reikia.

Seniena ištraukta iš už lentynos palėpęje užkritusios rankinės. Rožinės, su galybe mažoms rankytėms sutvertų kišenyčių. Laikai, kai nemokamą maitinimą gaudavo nemažai vaikų, nes šeimose augdavo daugiau negu trys vaikai, o ir maitinimo gavimo reikalavimai buvo daug daug paprastesni. Dabar, bent jau pas mus, valgykloje sėdi vienas kitas vaikiukas, o ir tas pats didelė tikimybė graužia tik bulkutę. Bet čia gal dėl to, kad pasikeitus virtuvės valdybai, maistas kažko pasidarė šlykštus ir brangus.

Mielas radinukas - atvirukai. Iš pradžių naiviai nudžiugusi, kad vaikystėje turėjau, kokį nežinomą gerbėją, atvertusi baisiai nusivyliau. Vienas atvirukas nuo auklėtojos, linki gerų devintos klasės metų, o kitas iš mokyklos 2007 išėjusios anglų mokytojos su palinkėjimu ir toliau nuostabiai tobulai mokėti anglų kalbą. Juokauju, iš tiesų tai linki tik sėkmės ir užsispyrimo nenustoti mokytis.

O čia paskutiniai radiniai, kurie tik primena, kokia mažvaikė dažniausiai esu. Na, kas rankinėse nešiojasi tarškynę, seną sudulkėjusį saldainį, saują spalvotų markerių, spynelę nuo seniai pamesto dienoraščio, šuniuką ant pieštuko galo, policininką Amsį ir kankorėžį?? Pasakytum, kad tyčia viską susikraunu, kad būtų ką parodyti. Bet ne, kaupiu žmonių kažkada įduotus daikčiukus. Vien senoje kakavos skardinėje atrastum raktų pakabukų ir kitokių niekučių tiek, kad užtektų apdovanoti vieną Afrikos šalį ir tai gal liktų.

Mama sako, kad niekaip negali suvokti, jog man jau aštuoniolika. Kur ten suvoksi, kai man pačiai niekaip nedašunta. Štai, draugės rado galimybę per giminaičius dirbti Danijoje ir paliks mane vasarai visai vieną (turbūt). O aš kaip sėdžiu bedarbė, taip ir sėdžiu, turbūt pasidžiaugsiu paskutine laisva vasara ir galėjimu tinginiauti. Bet… galbūt ir man atsiras kokių netikėtų nuotykių ir džiaugsmų. Juk niekada negali žinoti, ką gyvenimas atneš.

P.S. o saldainis buvo visai skanus :)

Turbūt niekada neminėjau, kaip labai mėgstu savo biologijos mokytoją. Ji toks nuoširdus ir paprasts žmogus, kad nemylėti jos neįmanoma. Vien jos motiniškas rūpestis, kad nesimokom ir gaunam blogesnius pažymius, nei galėtume. Žinoma, po to ji, matydama, kad mums tik per kablelį nesueina geresni vidurkiai, užduoda kokį tiriamąjį darbą ar pristatyti genetines ligas. Naudinga, įdomu, ne taip lengva, bet dešimtukas garantuotas! Tad nieko keista, kad vieną dieną mokytojai pasiūlius nuvykti į pirmą kartą rengiamą fizikų/biologų/chemikų dviejų dienų renginį, nė nedvejodama sutikau. Kartu su bendraklasėmis džiaugsmingai krovėmės į kuprines maistą, kurį galėsim dalintis, aš net guminukų nusipirkau! Iš anksto džiaugėmės naujomis pažintimis su linksmais, protingais žmogais. Bet kodėl kodėl KODĖL, kai tikiuosi geriausio ir būnu nusiteikusi šypsotis visą dieną, gaunu riebią špygą po nosim?

Nuvažiavusios iškart supratome, kad būsim vyriausios. Ir gan smarkiai vyriausios, nes buvo tik viena mergužėlė tik metais jaunesnė už mumis. Nieko nenoriu įžeisti, bet ir ta, vėliau pasirodė, nevisai pilno proto. Neišsiplėsiu apie tai, kad mus dėl savitos fainos žemaitiškos kalbos iškart pasmerkė beveik šalia gyvenantys kaimynai miestiečiai, bet patikėkit, buvo ir nesmagu, ir gėda. Taigi, mus pasitiko striuka drūta moteriškaitė su mirgu margu rūbu ir nuvedė į klasę, kur turėjome gyventi. Iš pradžių liūdėjusios, kad turėsim miegoti atskirai, vėliau dėl to tik džiaugėmės. Be to, gavom į klasę ir nuostabių kaimynų. Jie kaip atvažiavo, taip ir išbuvo tais pačiais rūbais ir neaplankę prausyklos. Vienas net miegojo su batais. Ir įjungta radija. Garsiai gan įjungta. Tad pusę nakties klausiausi power hit radio leidžiamo ale klubinio mikselio. Net širdį spaudžia, kaip smagu! Bet ir tai dar nebuvo blogai. Kraupiausia minutė mus užpuolė tada, kai to mažiausiai tikėjomės. Kol mokytojai uliavojo pasislėpę savo kambarėlyje, vaikučiams buvo surengti šokiai. Nuo scenos mus didingai stebėjo trys už pulto (???) rymantis vyrukai-geziukai, o prieš juos savo dar nesubrendusias šikines kraipė merginos mergaitės lateksinėmis kellnėmis. Įėjusios apžvelgėme padėtį, nužiūrėjom savo visai nepuošnius apdarus ir patraukėme link kambario, kuriame laukė termosinė arbata ir riešutėliai/sumuštinėliai ir kiti skanumėliai. Bet ne. Mus atsivijo nepilno proto antra pagal senumą po mūsų ir paklausė, ko mes tokios susikausčiusios ir neinam šokti. Net kvapą užgniaužė. Man, bet ne mano bendraklasei. Ji mažajai išdrožė minutės ilgumo kalbą apie tai, kad kraipyti beveik nuogas šikines prieš įmitusius “didžėjus” nėra atsipalaidavimas ir kad ji pirmą kartą pasijuto kaip visiška senė ir visų čia esančių motina. Po to dar pasiūlė jai susimąstyti apie savo ateitį ir didingai nudrožė. Man beliko tik gūžtelėti pečiais ir palikti nustebusią jaunėlę stovėti prie salės.

Dar ilgai juokėmės iš merginos veido išraiškos ir gailiai apverkėm savo senatvę, kurią pastebėjom būdamos tarp nedidukų berniukų ir mergaičių. Na, bet skųstis negaliu, skaniai privalgiau plius atvažiavom su atidaryta bagažine. Gerai prasivėdinom sakyčiau.

Kai Lietuvoje pradeda snigti net per pačias Velykaites, žmonės nusprendžia keliauti. Kas kur šilčiau, kas į paskutinį slidžių traukinį. O grįžę, siunčia mums nuotraukas, kad nesijaustume tokie nuskriausti ir bent paveiksliuke pamatytume, kaip ten gera, šilta ir smagu. Štai ne per seniausiai mus aplankė turtingi draugai. Geri žmonės, nesigiria per daug, bet matosi, kad net pats mažiausiasis kultūros matęs daugiau negu mes visi keturi kartu sudėjus. Vien jau ko vertas sakinys, kad vaikinuko neskatina mokytis tokie pasiūlymai, kaip skristi oro balionu. Pusę jų klasės jau tą darę ir ne vien Lietuvoje. Visiškai pasipiktinusi savo smulkia kaip žirnis kultūrine erudicija, nusprendžiau pakeliauti ir aš. Atidariau piniginę ir nusprendžiau, kad keliauti man užteks ir apie savo kaimą. Pigu, greita, patogu. Kaip tariau, taip ir padariau. Sulaukiau, kol aptirps sniegas ir išspūdinau apylinkių apžiūrėti…

Išeinu iš kiemo ir sutinku gaują šunų, kurie džiaugsmingai vizgindami uodegas iškulniuoja pas savo pupų ir cimbų. Ėch… Kaimynas kuičiasi aplink mašiną, turbūt ruošiasi lėkti pas savo mergužėlę. Draugiškai pasisiūlo pavėžėti, bet matot, mielas kaimyne, aš šiandien keliauju. Aišku garsiai to nepasakau, ir taip jau daugelis mane pakankama beprote laiko, tai tik padėkoju ir skubu toliau. Jei ne aplink bėgiojantys besiporuojantys individai, tai žiūrėdama į papuoštą Eglutę (liko nuo švenčių) ir sniegą patvorėje, drąsiai teigčiau, kad dabar koks gruodžio vidurys. Beeidama prasilenkiu su kitais žmonėmis ir eilinį kartą susigėstu, kad neskyriau laiko pasipuošti ar bent padoriau išsiruošti, prieš išeidama. Dabar štai ir spokso žmogai į mano baltą veidą ir mažytes akis. Bet nusivylę veidai manęs nebaugina ir sėkmingai judu savo kasrytinėmis gatvėmis tarp spalvotų namų, kuriuose gyvena dėdės ir dėdienės. Nors čia vaikščioju jau daugiau negu dešimt metų, negalėčiau pasakyti, kas gyvena tame žaliame name su nublukusia tvora, ar kas slepiasi už tujų gyvatvorės. Pasistiebusi bandau pažvelgti ar už tų tujų bent yra namas ir pamatau dar daugiau tujų, tiksliau jų labirintus. Nenorėčiau čia paklysti, todėl žingsniuoju toliau. Mmmm, iš kur šis nuostabus kvapas? Ar tai supuvusi žuvis? O gal deganti žolė? Ne, tai dėdės Jokūbauskio srutynas su penkiais plėšriais cerberiais, besivoliojančiais neaiškiuose skysčiuose. Nuostabus ekologiškas ūkis.

Taip norėtųsi turėti kelionėj kokį draugą šunį. Galėtų va bėgioti po laukus, voliotis kur papuola, o aš sėdėčiau ant kalvos ir džiaugčiausi savo augintiniu. Deja, viskas, kuo galiu pasigirti yra katės. O jos mane sektų nebent tada, kai rankoje neščiau kokį kumpio gabaliuką. Ir tai dar kažin ar ilgai sektų.

Jau žadėjau pasukti prie baisiomis istorijomis ir legendomis apraizgyto kalno, patikrinti, ar iš tiesų ten vėjai baisiau ūžauja, balsai girdisi ir baubai vaidenasi, bet paskambino mama ir pasakė, kad reikia malkas vežti. Va tau ir pakeliausi. Nė ledų nespėjau nusipirkti…

Pastaruoju metu neišgyvenu vienų iš geriausių savaičių savo gyvenime, bet net ir tarp įvairiausių bėdelių ir sunkumų atsiranda minutės ar valandos džiugesio, kurios suteikia pasitikėjimo ir laimės, tikėjimą, kad viskas, kas bloga galų gale praeina. Yra keletas priežasčių, kurios tą džiugesį suteikia, tačiau viena iš svarbiausių priežasčių, kurią norėčiau paminėti, tai nuostabi blogas.lt bendruomenė. Niekada netikėjau, kad prieš beveik dvejus metus pradėjusi rašyti blogą, jį teberašysiu ir po šitiek laiko. Maniau, jog niekam nebus įdomu mano nuotykiai ir išgyvenimai, greit išsisemsiu ir dingsiu taip pat greit  kaip ir atsiradusi. Tačiau labai smarkiai suklydau. Atsirado nemažai žmonių, kurie juokėsi iš mano kvailų nuotykių ir poelgių, palaikė, kai man buvo nelengva ir dalijo patarimus įvairiausiose srityse. Dėka visų šių žmonių įgavau drąsos bendrauti su aplinkiniais, ypač vaikinais, net šiek tiek perpratau jų logiką, vien ko vertas patarimas, kad nereikia žmonėms rodyti, kaip tau jų reikia ir tada jie sugrįžta patys. :) Kur dar nuolatinė komplimentų dozė, kuri suteikia pasitikėjimo ir įžiebia šypseną veide tais rytais, kai jautiesi baisus lyg iš dervos išplaukęs ir nenori niekur eiti. Net nežinau, kap reikėtų neskaityti jau seniai pamėgtų blogo draugų įrašų, nepalikti komentarų, net jei kartais iki tokių temų man dar augti ir augti. Iš kur sužinočiau nuostabių receptų ar būdų, kaip susitvarkyti plaukus vakarėliui, kur daugiau perskaityčiau tokių širdį griebiančių ir juoko ašaromis priverčiančias taškytis istorijas. Net jei čia pastaruoju metu siaučia virusai ir kartais itin sumažėja įrašų, vis tiek neįsivaizduoju savęs ir savo gyvenimo, be naujų draugų įrašų ir linksmų komentarų.

Tikiuosi Velykas leidžiate jaukiai, šiltai ir su skaniu maistu. :))

Kartais žmonėms į galvą ateina keistų minčių. Vyrai sugalvoja taisyti dalykus, kurių negeba naudoti, moterys ima lauktis, nors galvoje ūžauja vėjai, o mūsų treneriui pokšteli į galva deimantinė mintis mus užrašyti į rungtynes. Mus, penkias vargšes merginas, kurios ateinam į treniruotes. Ką padarysi, tad penktadienį, išsiskalbusios savo žalias kaip žalgiris aprangas susėdom į autobusą ir siaubingai nustebom. Pilnas autobusas “krepšininkių”. “Šita peroksidinė su kablukais lyg ir buvo atėjusi prieš porą mėnesių vien tam, kad paklaustų, kada rungtynės. Bet kas jos draugužė su miniaku?” - klausiu draugės, bet ši tik spokso išpūtusi akis ir kraipo galva, bandydama susivokti, iš kur čia tų mergiščių tiek daug priviso. Pasirodo, treneris, norėdamas gauti autobusą turi vežtis visas merginas esančias sąrašuose. Tad štai ir matome keletą fyfų išsidažiusių ir išsipuošusių. Nesmerkiu, juk išvažiuojam į gretimą kaimą, kur nauji vaikinai, jei pralošim tai bent anos visus vaikinus nukabins savo ilgais priaugintais nagučiais.

Prie svetimos mokyklos mūsų jau laukia gauja tokių pat išsidabinusių pupyčių su savo treninguočiais. Susilaukiam poros komplimentų apie nuostabias šikines ir pasileidimo laipsnį. Mūsų fyfutės neatsilieka pažeria pilnas saujas komplimentų jiems ir nueina užrietusios savo ir taip riestas, išgirtas šikines. Beveik užmirštu, dėl ko čia atvažiavau ir jau žadėjau paploti už tokią nuostabią improvizaciją, bet draugė kumšteli į šoną ir išeinam persirengti. Varge, kaip nemėgstu būti tokiose situacijose, kur būtina turėti tą jausmą “Laimėti! Laimėti! Laimėti!”, man mamytė vietoj jo išugdė “Einam pasilinksmint ir gerai praleisti laiką” pojūtį, iš kurio taip ir neišaugau. Todėl kai kitos nė nesisveikina su “priešėmis” aš strikinėju po salę ir svarstau ar ir šios rungtynės baigsis beveik muštynėmis. Kol kas atrodo, kad “priešės” auklėtos panašiai kaip mano draugė, tad, regis, teks eilinį kartą raminti įsismarkavusias merginas arba nešti kudašių, kad nenurautų ir taip dėl streso slenkančių plaukų.

Pradėjus žaisti, paaiškėja, kad muštynių tikrai nebus. Mes smarkiai laimim, tad nusivylę žiūrovai pamažu išsivaikšto, o “priešės” tokios smulkios, kad joms labiau apsimokėtų eiti į modelių agentūras negu stumdytis alkūnėmis purvinoje salėje. Liūdniausia, kad joms pralaimint, treneris vadina jas paleistuvėmis ir iš visos širdies įžeidinėja. Pagalvojus, šitokioje situacijoje jis kaip tik turėtų jas drąsinti ir palaikyti. Žinoma, visi nori laimėti, trokšta, kad jų vaikai ar treniruojama komanda skintų pergalę po pergalės ir ant kaklo neštųsi tuziną medalių, bet negi ne geriau auginti tokią kartą, kuri džiaugtųsi, kad žaidžia, džiaugtųsi tuo, ką daro, o ne nuolatos jaustų didžiulį spaudimą būti geriausiam, nuostabiausiam, taikliausiam, stipriausiam ir būtinai laimėti, laimėti, laimėti…

Po rungtynių, mums su fyfutėmis kukliai džiaugiantis (traukiant Mikutavičiaus pergalės dainas), priešininkės su pavydu žvelgia į mūsų tolstantį autobusą ir tyliai klausosi savo trenerio keiksmų. Brr…

Eilinį kartą susirinkom į krepšinio treniruotę penkiese. Aš ir keturios jaunesnės. Nors už mane jos brandesnės visu puodu, nagai sutvarkyti, aprangos išlygintos, kvepia jazminų šampūnais ir iš rankų nepaleidžia telefonų. Nesvarbu, maža-aukšta, graži-nelabai, linksma-niūri, visos turi vaikinus. Ir ne iš bet kur, o iš gretimų kaimų. Ir ne bet kokius, o ratuotus piniguotus. Kur ten aš su jomis varžysiuosi, nei kokiu prašmatniu šampūnu kvepiu, nei kelnes išryškinančias mano šikinę turiu, nieko. Baisu. Nieko keista, kad su manimi vienas ir tesikalba treneris. Matyt nori pamokyti mane kokių kadrinimo derinukų, tad ir klausia manęs, ar turiu vaikiną. “Kur tau aš jį rasiu, mielas treneri, nėra kas į mane žiūrėtų, nėra iš ko rinktis. Vienas protingas, bet nemoka bendrauti, kitas gražus, bet kvailas, trečias toks žemas, kad man galėtų galvą ant peties padėtį, o tas, kur gražesnis, protingesnis ir aukštesnis, tai veizėk ir giminaitis. O ir vaikino, man būtinai nereikia, bus dar jų.” Bet treneris neatstoja, jis nori, kad aš tiksliai įvardyčiau tuos, kurie būtų verti grieko. Galvojau, galvojau, sukau savo galvą ir iš tų visų kažkada matytų vaikinų prisiminiau vieną, kuris būtų toks visai nieko. O prisiminusį jį, prisiminiau ir tai, kodėl kartais negaliu suprasti žmonių.

Kaip, atrodo, protingi ir smegeninę neprastą turintys žmones susižavi tuščiomis lėlytėmis? Aišku aš suprantu, kad jos atrodo visai neblogai, ypač tos ilgos lieknos kojos po trumpais diržiukais ir liemenukas prikimštas visko, kas rasta namuose, iškirptė, kasdienis makiažas, tikrai kartais traukia. Kol neprasižioja ir…:

- uiuuu, kokia gražutia tašytia, u, mergytias, vakar nusiprekinau tokia rankinę nu kad šakės. O parvažiavau tai nu su kažkokiu nu tipo vaikinu kur tipo nu sutiko pavežėt. Stobaliai jisai nu tipo, susižavėja mano asmenybia, nu aš toks fainas žmogiukas. Paprasta, bet ne prasta.

Ir prie viso šito dar nuotraukytė su ančiuko veidu ir prierašu “Aš tokia negraži… ;((*~” Brr, net nukratė, gerai, kad jau ilgą laiką neturiu tos antyčių pupyčių ne prastučių mergyčių irštvos anketos, kitaip vadinamos facebook. Nesmerkit labai, bet, pasak trenerį, be facebook liksiu vieniša, nes vaikinai negalės pamatyti mano tobulų frazių, gyvenimo smulkmenų ir nuotraukų. O varge, jau kad tik taip ir neatsitiktų. Tad grįžtu prie minties, na tai KAIP? Kaip jie susižavi?  Pavyzdžiui, štai mano simpatukas, kol neturėjo teisių buvo visiškai nepopuliarus. Na tik aš jį slaptai mėgau. O štai, vasarą išsilaikė teises, merginų dėmesys - didžiulis. Prisikabino tokia ligoninėj dėl anoreksijos gulėjusi pupytė ir iškart nukabino. Pradėjo draugauti, pasiskelbė ant viso svieto ir šast išsiskyrė po dviejų savaičių. Kiek žinau, pupytei nepatiko, kad jai pradėjus draugauti su kažkuo, ji prarado visų kitų vaikinukų dėmesį. Tad dabar yra vieniša, na bet tikrai ne vieniša. Kada reikia parašydavo, ją ir jos drauges vaikinas parveždavo, žinutėmis apipildavo… Bet bet bet, jis nusipirko mašiną. Ir ne kokią prastą, o tokia dailią riestą, merginas kviečiančią. Ir grįžo ne tik pupytė, bet ir daug kitų mergyčių. “Liabas, Vyti”, “Kaip gyveni Vyti?”, “Ką veiksi savaitgalį?”… Ėch, ir spėkit ar vaikinukas geba atsispirti, kur tau, mėgaujasi mašinos šlove.

Na, ir tikrai nesuprasiu, kaip galima taip nesusivokti erdvėje? :)

P.S. ką tik įkėliau įrašą, gal prieš kokias trisdešimt sekundžių, na argi jis vis dar matomas kam? Ką jūs…

Pažįstu vieną labai gerą, malonią ir draugišką šeimą. Nuoširdūs, dosnūs, su kitais visad elgiasi gražiai ir sąžiningai, na tikrai, neatrastum už ką jų nemėgti. Tik yra viena problema, nei vienas iš keturių nemoka elgtis su pinigais. Jie iš tų, kurie niekada neturi vidutiniškai, arba viskas arba nieko. Tam, kad galėtų daugiau sau leisti, Jovita dirbo visą vasarą, sunkiai ir su mažai poilsio valandų. Svajojo apie tai, kaip laikysis teises, nusipirks gražią suknelę, dažniau aplankys savo vaikiną ir galės su juo nueiti į kavinę. Deja, vos tik pasibaigė vasara ir  piniginėje Jovita nešėsi nemažą buntelį pinigų, į galvą toptelėjo, kad reikia nudžiuginti savo šeimą. Ir ne bet kaip, o išleidus tris šimtus litų maistui. Turbūt ta diena tikrai buvo džiaugsminga, kai galėjo prisikimšti skaniausių “Axmoje” rastų dalykų, bet kaip ji jautėsi vėliau geriau nė neklausti. Nei kavinių, nei naujų suknelių. Iš likusių pinigų ji taip nieko ir nebenusipirko, išleido dalykams, kurių kaip ir nereikėjo. Bet…. juk visiems norisi kartais pasilepinti, tad kaip nieko per daug ir negali sakyti.

Deja. Šeimoje per mokslo metus pinigus į namus neša tik tėvas. Ir dirba jis ne kokį garantuotą darbą tam tikromis valandomis, bet važinėja į užsienį ir atlieka tai, kas danams atrodo per sunku ar per nešvaru. Žinoma, už tokius dalykus lietuvio akimis mokama nemažai. Ir Jovitos šeimai tikrai neturėtų trūkti pinigų vidury žiemos, tačiau tačiau. Jovita neišgali susitikti su vaikinu, nežino, iš kur gauti pinigų pravažiavimams, dejuoja, kad namuose nejuda remontai ir panašiai. O viso to priežastis, tėvas uždirbtus pinigus išleido nebūtiniems daiktams. Pavyzdžiui, futbolo batams už du šimtus eurų savo sūnui, kuris svarsto, jog reikėtų pradėti žaisti futbolą niekuo neįspūdingoje mokyklos komandoje. Arba nupirko suvenyrinių puodukų savo giminei. Arba eilinį kartą tortų ir pyragų, šiaip.

Tad taip ir klausausi: “tėtis grįžo važiuosim apsipirkti, turėsiu pinigų teisėms!” O po poros savaičių: “nebėra pinigų, negalėsiu atvažiuoti”. Ir nesuprantu, ar supurtyti juos visus, ar kokią knygutę “Kaip elgtis su pinigais” padovanoti… Bet turbūt jau nieko čia nepakeisi, žmonės taip gyvena, taip jaučiasi laimingi. Galų gale, kaip mano mučiutė pasakytų, svarbiausia, kad žmogus geras.

——————————————

P.S. Ar jums, senesniem blogo skaitytojams, kartais neiškyla atmintyje buvusi blogerė Laukinuk? Aš neseniai susimąsčiau, kaip jai ten baigėsi su 100% meile iš interneto… :D

Kas? Ogi pasimatymai. Tokių tikrų, kai eini susitikti su mažai pažįstamu vaikinu tam, kad šis galėtų sužavėti tave, o aš jį - mano gyvenime dar nebuvo. Yra pasitaikę, kad į “pasimatymą” ėjau su jau esamu vaikinu, bet, na, sakykit, ką norit, ne tas pats. Nors ką aš galiu žinot, juk tikrame taip niekad ir nebuvau. Ir net paklausti nėra ko, nes mūsų kaime/miestelyje niekas į pasimatymus nevaikšto. Gal ir vaikščiotų, jei kas elegantiškai pakviestų. Arba ne, gal pasimatymais galima vadinti tuos mažesniųjų mokinukų susitikimus “už kampo” ar pasiglamžymus šokiuose? Iš tikro, koks gi skirtumas, aš nė tokiame nesu buvusi…

Štai sėdžiu visą ilgąjį savaitgalį po šilta antklode, kuri įelektrina viską aplinkui, žiūru jau ketvirtą “Draugų” sezoną ir pavydžiu pavydžiu pavydžiu. Turbūt nėra nei vienos serijos, kur Monika, Reičelė ar Fibi nekulniuotų į pasimatymą. Turbūt kažkam keista, ko gi taip trokštu nueiti bent į vieną tikrą pasimatymą, tad tuoj paaiškinsiu savo nesveiką norą. Pirmiausia, pasimatymas tai proga pagaliau pasipuošti. Užsivilkti gražią suknelę, susišukuoti, užsimesti krislelį makiažo ir pasidžiaugti savimi veidrodyje. O jei pasiseks, pasidžiaugti to laimingojo veido išraiška, kad šalia vedasi tokią gražuolę. Galėčiau, aišku, pasipuošti ir eilinę dieną, bet et… Nuotaika ne ta ir noro tokio didelio nėra, kai žinai, jog pasipuošei niekam ir niekas be tavo gerų draugių tau nepasakys to taip laukto komplimento. O kur tas nuostabus aukštakulnių kaukšėjimas šalia vyriškų batų ir tas paprastas iškilmingumas. Galbūt jis nusives tave pavalgyti ir tu galėsi užsimokėti už save, galbūt statysit sniego senį, galbūt eisite į kiną ir galbūt pirmą kartą galėčiau patirti tą jausmą, kai sėdi paskutinėje eilėje, bet čia turbūt jau antram pasimatymui. Tada pagaliau galėčiau išbandyti visus tuos kartais juokingus , kartais įdomius dalykus, apie kuriuos gali perskaityti knygose ar pamatyti filmuose. Esu mačiusi net knygą “Kaip elgtis per pirmą pasimatymą?”, galėčiau ją perskaityti ir panaudoti.
Žinoma, gali atsitikti taip, kad vaikinas bus visiškas nuoboda arba kvailas priekabiautojas. Gali nutikti taip, kad nebus apie ką kalbėtis ir norėsis tik kuo greičiau dingti nuo stalo. Deja, net tai vilioja mane. Taip norėčiau bent kartą panaudoti tą telefono mygtuką, kuris po minutės įmituoja mamos/draugės skambutį ir tu gali sėkmingai nešti kudašių iš nuobodaus pasimatymo. Būtų ką papasakoti ateityje.

Laukiu... :D

Ir nors dabar sutikčiau į pasimatymą nueiti su bent šiek tiek padoriai atrodančiu vaikinu vien tam, kad pagaliau sužinočiau, koks tai jausmas, labiau laukčiau, kad į tokį mane nusivestų gražuolis protingasis draugės brolis su savo akį traukiančiais ir prie manųjų derančiais akiniais. :D

Dėl teisių turėjimo ir mašinos vairavimo niekada nemiriau. Kai aplinkiniai svajojo, kaip sėdės už kokio BMW ir lakios po palangas, klaipėdas ir įvairiausius klubus, aš mąsčiau, kad teises turėti būtina, bet už tokią kainą jos turėtų būti bent jau auksinės. Netraukė manęs prie to vairo, koks ten džiaugsmas sukioti vairą, mindyti pedalus ir traukyti bėgius. Padarysi dar kokią avariją. Daug smagiau sėdėti keleivio vietoje ir žiopsoti pro langą į karves ar praeivius. Bet reikia. Reikia turėti tą auksinį popierėlį, tad kartu su visais pradėjau lankyti kursus. Bet prieš tai praėjau keletos “pamokų” kursą pas buvusį vaikiną. Iš pradžių važinėjausi ratais, gadinau stabdžius ir trinkeles, vos nenulaužiau pavarų rankenos ir eikvojau benziną. Tada sumanėm pereiti į “kitą lygį” - pasivažinėti atbulomis. Gražiai sau skriejau kaimo keliuku, kai sukdama galvą į dešinę kartų pasukau ir vairą bei gazą vietoj stabdžio. Grakščiai apskriejome saulelę kitą ir atsimerkiau vienu galu griovyje. Taip baigėsi visi mano “mokymai”.

Kursai buvo nuobodūs ir prireikdavo galybės pastangų neužsnūsti. Nelabai kas lindo į galvą ir iki šiol nelenda. Bauda už tą, greitis toks, sunkvežimio svoris virš šio ir ano, plotis, ilgis, svoris, tūris, masė, keleiviai, vėliavėlės, išimtys. Varge. Ir tada atėjo laikas pradėti daryti pravažiavimus. Apie garbujį Mažutį buvom girdėję visko - piktas, rėkia, pokštauja, glosto merginų kojas, kalbasi su meilužėm, valgo, gerai moko, blogai moko, liuks instruktorius, pats blogiausias instruktorius. Nežinojom, kuo tikėti, tai tiesiog laukėm, kol galėsim susidaryti savo nuomonę. Į pirmą pravažiavimą vykom kartu su bendraklase. Aš kaip “drąsesnė” sėdau pirma. Papasakojo kažką ape mašiną, jos dalis, parodė, kur kas jungiasi, nieko neįsiminiau, o jis ir sako - važiuojam. Mieste. Pirmą kartą už vairo ir mieste. Slėpkitės pėstieji, mirtis už vairo. Bet…. atsisėdau ir variau kaip kokia beveik profė, neužgesdavau, raičiausi gatvėje, net tas kelias pirmas figūras greit perpratau ir padarydavau. Didžiavausi savimi ir savo nuostabiais įgūdžiais iki tol, kol supratau, kad cukrų aš ten vairuoju. Mažutis už mane spaudo pedalus ir labai jau daug padeda. Ėch, o maniau busi kaip koks Šumacheris…. Labai savimi nenusivylusi, po savaitės išsiruošiau į antrą pravažiavimą. Šįkart viena. Ir ačiū aukštesniosioms jėgoms už bent šiokį tokį proto nušvitimą. Viską pamenu, kaip pro miglą. Atsisėdau, kažko nepadariau iš pirmo karto ir pasipylė šauksmai ir papeikimai. Kuo labiau jis rėkė, tuo labiau man nesisekė. Na ir kur tau gali man sektis kažkas, kai aš antrą kart prie vairo???!!! Neįjungiau net pavarų, kur ten posūkiai ar figūrų darymas. Ištvėriau valandą, bet kai jis, pamatęs, kad jau vos tvardausi, mane paguodė tokiais žodžiais kaip: “nu tu ir keistuolė, kiti kaip normalūs nepadaro porą kartų ir išmoksta jau trečią, o tu darai darai dešimt kartų ir tas pačias klaidas varai, nu keistuolė, nu nemoki vairuoti” nebeištvėriau ir pasipylė ašaros. Už tai dar labiau savęs nekenčiau, norėjau išlipti į sniegyną ir šiaušti namo. Apgalvojau viską, kad važinėsiu autobusais, nereiks man tų teisių, dirbsiu prie kokių žuvų ar surasiu turtingą vyrą, kuris mane vežios, ne, nebelaikysiu. O jis vis rėkė ir įžeidinėjo. Galų gale pasibaigė baisiausios pusantros valandos mano gyvenime ir jis ištarė stebuklingus žodžius “jei dar važinėsi, duosiu kitą instruktorių”. Aleliuja! Kai apie viską papasakojau mamai, jos pykčiui nebuvo ribų. Net brolis susierzino taip, kad žadėjo išdaušti stiklą Mažučio taip mylimoms mašinoms. Visa įsibauginusi ir nusivylusi savimi, paskambinau naujajam instruktoriui ir susitariau dėl pravažiavimo. Bijojau taip smarkiai, kad pirmą kartą gyvenime mama mane privertė išgerti valerijonų tabletę. Gal padėjo, gal ne.

Nuvažiavau, o ten mėlynoje mašinytėje manęs laukė kokių 55 metų vyras. Gero veido, linksmų ūsų. Iškart pasisakiau, kad tragiškai vairuoju, o jis tik pajuokavo, jog jei mokėčiau, tai jis neturėtų iš ko uždirbti. Ir tada supratau, kad dabar jau yra vilties…. Ir po ketvirto pravažiavimo su linksmuoju Eduardu galiu pasakyti, kad viskas bus gerai su tuo vairavimu. Dar daug pravažiavimų laukia manęs iki auksinių teisių, bet bent jau nebestresuoju ir tikiu savimi. Kur netikėsi, kai visada, jei nesiseka, šalia sėdi geras, atlaidus mokytojas, kuris paskatina ar prajuokina, kuris tiki manimi, o ne rėkia ir klykia, kad turiu jau mokėti viską. O jis maloniai pasivažinėtų. Už pinigus.

Jei kada pasiseks išlaikyti, būtinai pasididžiuosiu ir jums. :)