BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kuku, kur tu?

2015-11-03 parašė Pieštukėlis

7.25. Visiškai neankstus rytas, kamščiai jau birbia po langais, katytė sėkmingai graužia ausį, o aš statau nežinau kokią, bet tikrai ne tą, koją ant grindų. Stebėtinai šalta, iš katytės dėžutės smirda dovanėlėm, vonioj ant galvos nukrito rankšluostis. Kur po velnių ta įmautė mano nesąmoningam darbui. Veidrodis visiškai nedžiugina. Atrodau taip šauniai, kad man galėtų duoti užpildyti anketas apie nėštumą. O, tiksliai, šiandien reikės tvarkyti anketos klausimus… Gal panos sutiks susitikt kokioj kavinėj, o ne toj carinėj šaltį propaguojančioj biliotekoj su rūsčiom persiviepusiom darbuotojom. Vargšės, kaip joms šalta. Pala. Dar gi į barą šiandien, būtų pats tas apsimaut kokią gražią suknelę ar marškinukus… Negražu. Šlykštu. Šitas storina dar labiau, kas atrodė nebeįmanoma. Akvile…. drabužiai nestorina, riebalai storina.. Giiiraaaaaaai, kaip šita juoda suknelė? Mhmz, ne blogiausias variantas, kaip tik nuotaikai. Padarom greit pusryčius miegaliukui, pasidažom. Na ir tamsu, nieko nematau, ai po akiniais vis tiek beveik nesuprasi pasidažius ar ne. Tingiu šiandien būti. Viskas, einu jau, bataaaaaaiiiii.. O, nutrūko batų raištelis. Ai. Ne tokia ir svarbi ta paskaita. [guli lovoj po dviem antklodėm]

10.42. Aš viena didelė vaikščiojanti egzistencinė problema. Ar veikiau klausimas, kuris dar nėra suformuluotas. Nuo tada, kai išmokau kalbėti, (skaityti, rašyti) žodžius dėliojusi taip gražiai ir tiksliai, pastaruoju metu (metais..?) mano kalboje rišlumo nerasi nė su žiburiu. Mintys viena po kitos plūsta į mano tuščią makaulę bandydamos ją užpildyti. Bet lygiai taip pat kaip greitai atėjo, staigiai ir išskrieja į jaukesnes galvytes. Nesudėlioju dažnai net paprasto sakinio, o jeigu susijaudinu tai iš mano burnos skrieja tik pavieniai žodžiai. Tokie vieniši ir beprasmiai. Būčiau Yoda, bet reiktų prasmės daugiau įgauti.
Negaliu (nenoriu) mokytis, dirbti, bendrauti, nes… nerandu tinkamų žodžių. Ir tada pasakau kokią nesąmonę, kuri geriausiu atveju nieko neįžeidžia ir tiesiog praslysta.

Norėčiau tiesiog išrėkti visiems, kad mažiau rūpintųsi maistu, sporto klubais, kalorijomis, veganais, vegetarais, mėsa, dydžiais, rūbais. Kas iš to? Negi nėra kitų temų? Negi ne svarbiau linksmas, laimingas, įdomus žmogus? Norėčiau visų jų paklausti, nuo kada žmogaus įdomumas priklauso nuo to, ką jis valgo?

Norėčiau rasti žodžių ir paaiškinti kiekvienam pasipūtėliui, labiau gyvenimo šypsenos palydėtam žmogeliui, kad ne visiems taip sekasi ir pasakymas “kai nori viskas įmanoma” galioja tuo atveju, kai tave lydi laimė. Dauguma neturi pinigų, neturi galimybių daug keliauti, eiti į koncertus, teatrą, pirkti vis naujas priemones ir aptarinėti, geros jos ar ne. Eiti į restoranus/barus/kavines ir mokėti milžiniškus pinigus už ne itin skanų ar tiesiog niekuo neypatingą patiekalą. Oh, kaip aš norėčiau papasakoti, kad tuo gyvenimas nepasibaigia. Kada paskutinį kartą nusivalėte langus ir su namine arbata iš nuskilusio puodelio gėrėte arbatą tekant saulei? Kada paskutinį kartą bendravote su žmonėm gyvai ir nei jūs, nei jie nepaėmė telefono į rankas? Kada iš tiesų klausėte, kaip JIS/JI gyvena ir nuoširdžiai klausėtės? Kada paskutinį kartą atsiminėte draugus ne tada, kai jumsbuvo negera, o šiaip sau… Kada paskutinį kartą sakėte tiesą apie save?

Norėčiau taip apkabinti žmogų, kad šiam nuslystų visos kaukės, visas įvaizdis, už kurio slepiasi tikras žmogus. Tikras, netolerantiškas (tas prakeiktas žodis tolerancija dabar per daug išsigimęs),su savo baimė, ribom, konfortu, šypsena, norais ar tiesiog atviru “aš nežinau”. Bet aš apkabinu ir gaunu nejaukų paplekšnojimą per petį ir blogesniu atveju pudros likučius ant peties.

Norėčiau rasti žodžių, kurie padėtų žmogui įgauti ryžto. Padėtų mano mamai rasti drąsos. O tėčiui jos dar daugiau. Ir kad atsimerkęs pamatytų, jog dar ne viskas baigiasi. Atsisveikinimai skaudūs, bet tai nėra visa ko pabaiga. tik vieno gražaus etapo, po kurio prasideda kitas. Bet negaliu. Nerandu.

Aš nežinau, kas man darosi, bet aš labai pasimetusi. Kuku sveikas prote.. Kur tu, nes be tavęs aš nesijaučiu saugi. Ypač  kai nerandu žodžių gintis.

Rodyk draugams

Puokštės ir keliaraiščiai

2015-09-01 parašė Pieštukėlis

Kai atsikeli 5.20 ir pažvelgęs pro langą pamatai, kad saulelė jau nemažai pakopusi dangumi ir saulėlydžio išvysti nepavyks, keltis darosi lengviau. Juokauju. Užmerktomis akimis nusibaladojau iki dušo, ten suvokiau, jog pamiršau švarius apatinius rūbus, rankšluostį ir chalatą, vėl ropščiausi į antrą aukštą ir bėgau (slinkau) žemyn. Ooooooch…. kaip gera nusigremžti nuo savęs Vilniaus dulkes ir lakstyti basomis nebijant, kad prie jų prikibs koks pašėlęs savižudis tarakonas. Plaukai - švarūs; kojos - nuskustos; suknelė - išskalbta ir išlyginta; pūslės ant pėdų - plius minus išgydytos; pusryčiai - susigrūsti. 6.45 -pats laikas važiuoti pas visažistę. Kuri, mano laimei, pirmosios mokytojos dukra ir yyyypač švelni, draugiška, tokia miela, kad man net visa diena praskaidrėjo. Jau nekalbu apie tai, koks gražuolencijus pasidarė mano šiaip jau plyta trenktas veidas. Tada skubėjau pas nuostabuolę vežti ir brolio draugę, o tada lėkt į kirpyklą, kur iš mano gaurų darė kažką fotogeniško. Triukas pavyko ir 11.00 jau grakščiai dėjau aukštakulniuotą koją į mašiną, plėvėsavau širdis daužančiomis garbanomis (kas kad vos netrenkiau į mašinos stoga) ir žvyrkeliais tratėjau į vestuves su visu savo smagiausiu pulku - “one and only” Pauliumi, super vyru Broliu ir jo žavingąja Eva.

Iš jaunosios namų pamergių pulkelis pajudėjo ne kuo kitu, o juodu limuzinu pilnu šampano ir kitų gėrybių. Vos tik išstraksėjau iš mašinos, prie manęs jau bėgo fotografo padėjėja (mano puiki draugė) su ištiesta servetėle - tavo koja kraujuoja! Kaip ir nėra, ko nustebti, liūdniau buvo tada, kai tas kraujas nenustojo silpna srovele čiurlenti bent 5 minučių. Puiki suknelė, aukštakulniai ir baltas servetėlės lopas prikibdytas prie kulkšnies. Oi, ne visai baltas - su raudonais taškeliais. Kaip boružėlė. Tik kad nelabai. Nors šiaip esu nereliginga, bet vos įžengėme į bažnyčią, kraujas liovėsi tekėti. Stebuklas, ne kitaip. Žinoma, galėjo šitas triukas išsilaikyti ilgiau, gal tada vos išlipus iš limuzino prie Olando kepurės ir ruošiantis 3val.jaunųjų fotosesijai, man nebūtų tekę savo apvalios šikinaitės dangstyti ilga tos pačios draugės striuke. Prakeiktos šviesios pamergių suknelės ir palaiminta stilinga mano draugė su superinėm striukėm.

Skubu pasigirti, kad nuo skardžio nenusiritau, į jūrą neįkritau, koja smėlyje neslystelėjo ir bent jau nuoširdžiai tikiu, kad nuotraukose išėjau gražiai. Na, bent jau tose, kurias darėme su Šauniuoju pulku Evos telefonu - tikrai buvo nusisekusios. Valio valio valio puikiam makiažui! Net limuzine pataikiau atsisėti prie tokių linksmų žmonių, kurie, padavę man milžinišką brendžio taurę, ją vis pildė šampanu. Vieną akimirką jau net ėmiau galvoti, kad čia mano šventė, o ne jaunųjų. Bet kai pabalnoti eiklūs žirgai su jaunaisiais nurūko keliuku, o aš likau sekti paskui pėsčiomis ir ryti dulkių - greit atsikvošėjau.

Aleliuja, po ilgų klajonių limuzinu pagaliau grįžome į tikrojo baliuko vietą. Neslėpsiu, buvo liūdna atsisveikinti su savo šampano kupina taure, kurią mintyse jau buvau pakrikštijusi “auksiuku”, bet tvirtai žinojau, kad viduj laukia visko dar daugiau. Įskaitant ir maistą, kurio nuo pusryčių sumuštinio nelabai daug ir regėjau… Sušokę polkutę, sudainavę “Du gaideliai”, pasveikinę jaunuosius ir su lengva širdgėla atidavę kruvinu darbu uždirbtą vokelį pagaliau prisėdome prie stalo. Stalo nukloto kokiu šimtu skanutėliausiu patiekalų, kurių aš, žinoma, norėjau paragauti, bet labai jau nerimavau, kad man taip bekemšant ims ir prairs suknelės siūlės. Bet tada prisiminiau, kad mano Paulius profesionalus šokėjas, tad man nusimato nebloga mankštelė ant aslos, tad kimšau tiek, kad net žiurkėnas pavydėtų žandų talpumo.

Kažkodėl Paulius laaaaabai jau įtiko vestuvių muzikantams tad būdavo pakviečiamas į visus vakaro žaidimus, kur tikrai sužibėdavo. Aš kaip gražus jo priedėlis irgi šiek tiek pasimaudydavau šlovės spinduliuose ir, manau, tikrai įspūdingai atlikau subinę raitančios ir į karklą lipančios lapės vaidmenį. Visgi, labiausiai laukiaus šokių, kuriems buvau šiek tiek treniruojama. Kur ten netreniruosi tokio medžio, kai net valso žingsnelio dorai negaliu padėti… Labai norėčiau tikėti, kad treniruotės ir šokių pamokos išėjo į naudą ir dėl mano grožio sulaukėme pagyrų ne tik iš muzikantų, bet ir visų babulaičių. Deja, širdy tikrai žinau, kad tai įspūdingai aštuoniukes raitančio partnerio apatinėkūno dalis išmušė močiutes raudoniu ir apakino jas iš meilės taip, kad legendos apie šaunius šokėjėlius Paulių ir tą kitą (t.y. mane) dar mėnesį sklandė po kaimus…

Pabaiga

Ai pala! Praleidau visą pavadinimo esmę. Puokštės nepagavau - jos link lyg alkana stirna liuoktelėjo net penkis mėnesius su vaikinu draugaujanti mergina nustūmusi visas kiek ilgėliau draugaujančias ir jau antrom pusėm sakančias “žiū, koks gražus žiedelis” pamerges. Užtat brolis sugavo keliaraištį! Nors tinkamesnis žodis būtų - pasiėmė. Baltas gumuliukas nukrito tiesiai jam po kojų, o kai po minutės niekas jo taip ir nepakėlė (neatrodo, kad ir žadėtų) - teko jam.

Rodyk draugams

Sužavėta darbdavių sprendimais

2015-07-30 parašė Pieštukėlis

Prisiminus paskutinį mano netikusį darbą, kokiai savaitei buvau praradusi ūpą ir net CV nebesiuntinėjau. Nesinorėjo vėl užsirauti ant pinigų nemokančios ir vergų ieškančios įstaigos. Tačiau niūriems debesims išsisklaidžius ir supratus, kad pinigų bent kažkiek užsidirbti reikėtų, atsikėliau sau linksmai ryte, išsiunčiau du CV ir… net nespėjus nueiti iki stalo pusryčiauti jau sulaukiau skambučio. Na, kažkam tikrai reikia darbuotojų. Ir turbūt staigiai, nes jau po poros valandų sėdėjau padalinio vadovės kabinete ir pasakojau apie save. Jaučiausi taip, tarsi šis atsakinėjimas į klausimus būtų tik nesvarbus formalumas, kuriuo siekiama parodyti, jog mes rimta įmonė ir atsakingai ieškome darbuotojų, nors labai jau akivaizdu, kad darbuotojo reikia dabar ir čia. Bet aš į tai labai dėmesio neatreipiau - likau sužavėta tuo, kad man iškart davė pasirašyti dokumentus, žadėjo sąžiningą ir su mokesčių inspekcijom suderintą atlyginimą. Pasirašiau, atsisveikinau iki rytojaus ir išėjau. Su kažkokiu sunkumu širdyje. “Meh, matyt, tai tik baimė, kad pradėsiu darbą naujoje vietoje” - guodžiausi sau ir ne tik.

Nusipirkau juodus kedukus (baisius, kaip Kalvarijų turgus, bet nieko daugiau neradau su savo biudžetu per dieną), kurie vadovės teigimu yra būtina darbo dalis, apsivilkau juodus džinsus (dar viena būtina darbo dalis) ir iššuoliavau į savo pirmąją dieną naujame darbe. Oujė, vėl būsiu pardavėja -  konsultantė, tik šįkart visiškai kitokioje sferoje. Atėjau, ten jau buvo 4 pardavėjos - nepastebėjau, kad kuri nors iš jų vilkėtų tamsias kelnes ir avėtų juodais batais. Bet vsi tiek, 4 darbuotojai tokioj nedidelėj parduotuvėj su viena kasa??? Na, gerai, veterinarė - suprantu kodėl, vadovė - irgi suprantu kodėl, o kam kitos dvi? O tiksliau, kam aš tada? Pasisveikinau, pasišypsojau, paklausinėjau, ar atnešė man aplankus su informacijs, kurią būtina išmokti - NE. Mhm, bus linksma šiandien vaikščiot 10 valandų po parduotuvę ir nieko nežinot, bet nieko tokio - vis tiek bus kažkokie apmokymai.

Nebuvo.

Kiek ėjau klausinėdama, tiek ir sužinojau. O tiksliau nieko, nes matomai, dvi kitos darbuotojos irgi jokių žadėtų informacijos knygų nebuvo gavusios. Viena net išdidžiai teigė, jog viską išmoko skaitydama etiketes, be to pati kažkada augino žiurkėną, todėl manosi tikrai galinti atsakyti į visus rūpimus klausimus. Aš irgi auginau, bet pasakyti, kada ir kuo skiepyti, kuo šerti jei susirgo, kokį kraiką rinktis ir panašiai - negalėčiau. Bet turbūt čia mano bėda. Apie žuvyčių išmanymą - nekalbu. Vengiau tos dalies kaip pinigų prašinėtojų prie Aušros Vartų. Su kasa dirbti niekas nemokino. Kam ir mokinti,parduotuvėje viena kasa, o pardavėjų keturios, o atlyginimas priklauso nuo sėkmingų pardavimų.

Po septynių valandų 10kg maišų kraustymo  prisiminiau, kad šiandien nuo pusryčių daugiau nei valgiau, nei gėriau. Paklausus vadovės, kaip čia su pertraukomis - ar einame paeiliui, ar tiesiog staigiai pavalgome, nes moka už visas 11 valandų, o ne už 10, galvojau mirsiu nuo jos žvilgsnio. Krisiu it nusmeigta plienu. Dabar jūsų prašau įsivaizduoti tokį įtūžio pilną žvilgsnį ir rūgšties pilną balsą (lyg gyvatės, kuri tuoj tuoj tave apspjaus) - “na, mes šiaip maistą atsinešam pačios ir virtuvėlėj greit pavalgom, nes parduotuvėj daug darbo (prašyčiau…), bet jei tau taip reikia tos pertraukos, tai prašau eik“. Gerai, nusipirksiu pavalgyti, užkąsiu ir grįšiu - atsakiau, bet mintyse suburbėjau ką kitą. Aišku blyn,kad reikia. “virtuvėlėje, kuri yra tiesiog skylė užkrauta dėžėm bei be vietos atsisėsti, bėga tik purvinas karštas vanduo, o mikrobangė tokio senumo, kad atrodo tuoj sprogs. Taip pat nepamirškim šalia stovinčių gyvūnėlių panaudotų kraikų kvapelio. Nenoriu pasirodyti išlepusi pižonė, nes aš paprasta kaimietė ir šiaip galiu valgyti tokiomis sąlygomis ar nešiotis vandenį kokiam buteliuke pati, bet… jūs nemokat man juk už tą valandą, tai kodėl aš turėčiau tai daryti?

Grįžau po 20min. į save susipylusi geriamą jogurtą ir susikimšusi obuolį. Ketveriukė varstė mane piktais žvilgsniais ir klausinėjo, kur buvau. Na, kaip matau, pertrauka čia lyg dinozauras - išnykęs ir keliantis nuostabą.

Kadangi man prekių kraustymas ne naujiena, greit susitvarkiau su išsimaldautomis užduotimis ir paskutinias 5 valandas tiesiog vaikščiojau ratais po parduotuvę, skaičiau etiketes (mažai naudos), žaidžiau su gyvūnėliais ir… nuobodžiavau. Grįžau namo pikta. Labai. Ir nusiminusi, nes… kas čia per nesąmonė? Kitą rytą vos neapsivėmiau, kai reikėjo keltis ir eiti į tą velnio skylę. Koks nustebimas, informacijos pasiskaitymui niekas neatnešė, man užduočių/darbų/pamokymų neturi, su kasa dirbti nemoko, vaikšto susiraukusios lyg visoms vienu metu PMS prasidėjo. Pamokyta protingesnių šeimos narių, nuėjau pas vadovę ir bandžiau kalbėtis su ja. Kiek bemoku mandagiai aiškinau jai, kad aš turiu patirties tokioje srityje, galiu dirbti greitai, produktyviai, bet man reikia bazinės informacijos, man reikia, kad mane apmokytų. Ši tik paklapsėjo blakstienom, pažiūrėjo į mane kaip į mažą niekam tikusį kirminėlį ir pasakiusi “na, gerai. Dabar eik į pertrauką, girdėjau, tau jos svarbios, pakalbėsim kai grįši“. Užteko man tų poros vingių smegenėlėse, kad suvokčiau, jog čia nieko gera nebus ir pasimėgavau 35 minutėm pertraukos sėdėdama ant šaligatvio ir grauždama bandelę. Kai grįžau, buvau pakviesta į vadovės kabinetą, kur manęs laukė šleikščiai besišypsanti vadovė. “Žiūrėk, kaip jau sakiau, tai pirmos trys dienos tokios bandomosios yra, mums pasižiūrėt, ar tinki ar ne (ką? brač, tikrai užmiršai paminėti, Ponia). Tai pagalvojom, kad nesutampa mūsų vertybės. Va, pasirašyk popierius šituos, dar pabūk iki septynių, yra ten pora darbelių ir galėsi eiti“.

Sutvarkiau tą darbelį per porą valandų viena ir išėjau net nesumušus šeštai. Likau sužavėta darbdaviais. Matyt, suklydau - nereikia jiems tų darbuotojų, bent jau ne tokių pertraukos prašinėtojų kaip aš :)

Rodyk draugams

Butas K188

2015-07-29 parašė Pieštukėlis

Keptuvėje linksmai čirškėjo lietinis (dar labai abejočiau) blynas, o aš, kaip visada, kol apskrunda viena pusė staigiai padarau 10 pritūpimų. Oplia! apverčiu blyną ir tada dar dešimt. Na, jei įsivaizduojat, kad mano figūra dėl to pasidarė gražesnė - tai stiprus NE. Tokia pat liulanti ties visomis minkštomis vietomis. Taigi, įpusėjau savo dešimtuką ir ČIAUKŠT akyse užjuodavo, oras plaučiuose pasibaigė per milisekundę, o aš grakščiai (vargu..) dribau žemėn. Visgi, nesinorėjo sudeginti blyno, tad prasklaidžiusi akių juodumą, iš visų jėgų bandžiau pasikelti ir ištiesinti netikėtos senatvės ištiktą nugarą. Taip stenėjau, kad tikrai maniau, jog pramerkusi akis būsiu būtent tame aukštyje, kurio reikia apversti blynui. Deja, pamačiau tik orkaitės rankeną ir suvokiau, jog teks baigti su šitais blynais… Kaip tariau taip ir padariau, ir atleidusi raumenis linksmai nukritau ant plytelių iš neregėto aukščio (+- 10cm.) ir pasilikau gulėti kaip koks netikęs tarakonas.

Kol gulėjau, pro mane iš tiesų prabėgo tarakonas. FU! Nebesvarbu ta nugara gal ant žemės geriau negulėti, kai per sienų plyšius ir vėdinimo sistemas partursena tokie džiaugsmai.

Žinoma, turiu ir kitokių kaimynų, ne tik tarakonų ir vorų. Kažkur į kairę nuo mūsų, pačiam koridoriaus gale gyvena paslaptingasis vyras (o gal ir moteris??), kuris savo nuostabiais kvapais dvelkiančią cigaretę užsidega tik užvėręs buto duris. Koridorius ilgas, tad kvapas landžiai smelkiasi per tarpelį pro duris, įsiskverbia į sienas ir nusėda ties lubomis, dar valandai palikdamas kvepiantį koridorių. Žinoma, šis Nekantruolis tikrai nepranoks dešinėje gyvenančios (greičiausiai jo sielo draugės), kuri dar nekantresnė - net ir gražiausią dieną neišeina dūmų išleisti į lauką. Jie geriausiu atveju tenkinasi balkonu, arba dar liūdniau - vonios kambariu. Kaskart, kai ji rūko vonioje, vis nuvarvinu džiaugsmo ašarą, kad mūsų vonios sujungtos vėdinimo sistema ir aš, kaip pinigus taupantis žmogus, galiu sau leisti nerūkyti, bet vis tiek žudytis dūmais.

Visgi, jeigu leisčiau pafantazuoti ir daryčiau prielaidą, kad kažkada prieš 25 - 28 -erius metus Nekantruolis su Vonios Pypkore suko slaptą romaną ir netyčia užmezgė meilės vaisių, tai jis gyventų pačioje koridoriaus pradžioje. Net man, daug mačiusiai ir uosčiusiai su narkomanu šaunius santykius palaikiusiai kvaišelei, tokie stiprūs žolės kvapai užima kvapą. Kažkada net pataikiau kartu išeiti su paslaptinguoju Žolininku ir patikėkit, tikrai nemeluoju, einant į miestą netikėtai pasikalbėjau su rožiniu tarakonu iš Nameko planetos.

Dar turim jaunąją mamytę, kuri greičiausiai gyvena tokiame pačiame nedideliame bute kaip ir aš, todėl savo vežimėlį palieka koridoriuje. Viskas būtų gerai, jeigu koridoriuj šviesa nevėluotų įsijungti ir aš jau gal kokius 7 kartus vos pati neišvažiavau su tuo vežimėliu. Taip pat, nenoriu užmiršti ir kaimynės priešais, kuri visada savo kilimą siurbia 9.48. Neįtikėtinas punktualumas sakyčiau. Gal dėl to ir laikrodžio neperku, kai šalia tokia kaimynė. Deja, ne visada ją spėju išgirsti, nes kasdien lygiai 9val. viršuje gyvenantis kaimynas/kaimynė (??) pasijungdavo visą savo superinę aparatūrą ir džiugindavo mane minimum valandos trukmės BUM BUM BUM. Žavu. Galvoju, reikia ir man su juo pasidalinti savo muzikiniais stebuklais. Tad įsijungiu savo mėgstamas dainas, kurios jo, manau, nuoširdžiam džiaugsmui yra su žodžiais (kuriuos aš, žinoma, moku, o jei nemoku - tikrai neprasilenkiu su kūryba) ir plėšiu iš visos širdies taip, kad net bomžai nuo suolelio po langais išsilaksto. Matyt, nepakankamai intelektualūs mano ypatingoms natoms ir tonams.

Daugiau žmonių kaip ir nežinau, nors namas ir devynių aukštų. Tiesą sakant negaliu sakyti, kad ir išvardintuosius pažįstu. Juk nė nežinau, kaip jie atrodo. Žinoma, sveikinuosi su visais iš eilės. Kai išgirsiu pasisveikinimą atgal - būtinai pranešiu!

O dabar turbūt pats laikas būtų pramankštinti nugarą ir raumenis. Juk laukia vestuvės su rožinėm persikinėm suknelėm ir limuzinais. Reiks šokti ir bent jau atrodyti grakščiai, kas gan sudėtinga, kai tavo nugara nesilanksto, o šokių partneris raito aštuoniukes taip, kad atrodo girdi, kaip krenta panelių kelnaitės… Ėch.

Rodyk draugams

Mano paskutinis netikęs darbas

2015-06-04 parašė Pieštukėlis

Jame praleidau lygiai 6 dienas, iš kurių man užmokėjo už 4. Už pirmąją nemokėjo todėl, kad atėjau tik “pasibandymui” - nors nežinojau, kad pasibandymai trunka visą dieną pilnu tempu. Arba kad esi paliekamas vienas virtuvėje su dešimt lapelių skirtingų užsakymų. Gerai, kad aš pana ne pėsčia, bet o ką daryti žioplesnei? (tarsi aš ne žiopla…) O už paskutinę atlyginimo negavau dėl to, kaaaad…. darbą nusprendžiau mesti tik grįžusi namo. IR ir padariau tą sms žinute. Žinau, žema ir vaikiška, bet labai nesinorėjo būti aprėktai. Aišku, nereiktų čia skelbtis tokiomis baisiomis manieromis, bet aš tikrai tikrai patikimesnė nei galėjau pasirodyti iš savo “darbo metimo ypatumų”. O ir priežastį tokiam elgesiui turėjau (mano subjektyvia nuomone) gana gerą! Bet turbūt reiktų pradėti nuo pradžių pradžios….. (tikrieji pavadinimai pakeisti, bet tikiuosi kas kur kada atseksite nesunkiai. Nors kai pasakydavau Vilniečiams, kur dirbu jie iškarksėdavo tik suglumusį “KUR??” ir net man paaiškinus likdavo nesupratę. T. y. apsimesdavo žiną, kur tai yra ir mąsliai linkčiodavo galvelėms, kol pirštukais intensyviai scrollindavo išmaniuosius)

Dar per sesiją intensyviai mokydamasi užmačiau facebook’e skelbimą, kad Turgaus Užkandinė ieško darbuotojų vasarai. Ir ne bet kokiai pozicijai, o virėjo padėjėjo. Kadangi mano mažytė slapta (na, dabar gal ir nebelabai) svajonė vieną gražią dieną dirbti prie puodų ir keptuvių gražioje virtuvėje, pamaniau, jog tai nuostabi galimybė pradėti. O ir vieta iš to vieno žieminio apsilankymo pasirodė miela ir jauki. Be to, tikėjau savo jėgomis - juk, kaip labai gerai pasakė mano geriausia draugė, “jei jau sugebėjai išmokti 100 citatų ir jas naudoti kasdienėje kalboje, tai pomidorą papjaustyti ir sumuštinį sutepti tikrai sugebėsi”. Tad, remdamasi Berklio mintimi, jog svarbu daryti tai, kas mano būklę gerina, o ne blogina, išsiunčiau savo kuklų gyvenimo aprašymą ir laukiau. Pakviesta į pokalbį buvau ne laiku - oras buvo baisus, aš irgi. Bet man pasisekė, viršininkė (o vėliau sužinojau - viena iš kokių 4) nelabai turėjo ko manęs paklausti, todėl išsiaiškinusi, ką man reikėjo ir nebepakęsdama spengiančios tylos ir gurgiančio pilvuko pasakiau - tai lauksiu skambučio - ir išskubėjau į universitetą išklausyti tirados pastabų dėl kursinio darbo. Savo pačios nustebimui, skambučio sulaukiau, ir štai nuostabujį antradienį 8 ryto jau stovėjau prie Turgaus Užkandinės durų ir laukiau, kol būsiu įleista “pasibandymui”.

Pirmas dvi valandas tik stovėjau itin mažoje, bet tikrai neblogoje, gal kiek apkrautoje nereikalingais daiktais, erdvėje ir žiūrėjau, kaip minkoma tešla (nieko ypatingo), daromos bandelės (iš tikro tai įžeidimas tuos kepinukus taip vadinti, bet, na juk žinot, laikausi konfidencialumas) ir pjaustomi produktai. Tada atėjus pietų metui (tipo biziakui) manęs paklausė, ar sugebėsiu viską atlikti pati (aišku, atsakiau taip. Niekas nesako “ne” per pasibandymą). Irrr tada užplūdo žmonės… Juokauju! Ten nėra pati populiariausia vieta (būtų, jeigu reklamuotųsi ir virtų dienos sriubą, kaip kad išdidžiai rašo meniu). Iš savininkės ėmė interviu, tai dar ir nuotraukoje atsidūriau - gaila, jos pažiūrėti negaliu, nes straipsnis verslo žiniose, kur būtina užsiprenumeruoti, kad matytum pilnus straipsnius… Meh… Taigi, kaip supratote iš mano blevyzgojimo - buvau priimta be jokių problemų.

Kita diena - kita vadovė. Ūlialia moteriškė… Nuo jos keisčiausių idėjų, pašėlusių minčių, norų ir buvimo visur neveikiant nieko - galvojau išprotėsiu. Paklausus dėl popierių pasirašymo, gavau atsakyma, jog dabar neverta tavrkyti dokumentų, nes per daug darbo, geriau nuo kito mėnesio, o dabar pinigus gausiu į rankas iš stalčiuko. Ūūūūū, pirmasis mano vokelis. Žinokit, nedžiugina - vokelis su nuskaičiuotais mokesčiais ir šiaip paapvalintas į mažąją pusę. 8 valandos = 12 eurų. Aš, kaip žinot, žmogus paprastas, galvoju visai nieko čia, užteks man, svarbu pinigėliai, patirtis, o ir dokumentus kitą savaitę pasirašysim ir bus viskas čiki piki.

Nebuvo.

Savaitgalis buvo užimtas kaip ir priklauso, daug žmonių, daug šypsenų ir vasariško oro. Ko nebuvo daug, tai puodelių, šaukštelių, lentelių, tešlos ir kitų darbui reikalingų dalykėlių. Ai, ir dar tualeto ar pietų pertraukos. Ir taip dvi dienas. Gal ir nereiktų to pasakoti, bet po tų 8 valandų, kad jūs žinotumėt, kaip aš bėgau iki tualeto… Ir kaip vos neištiko nelaimė, kai užstrigo diržo sagtis (kaip tyčia). Oi kriokliai ir upės mielosios, tualeto, unitazo ir vandens dievai, oooh.. Šlovė jiems!

Taigi, kaip jau galėjote suprasti, mano kiauroj galvelėj pradėjo kilti įvairaus plauko abejonės.  Visų pirma, kodėl žmonės, kurie nekenčia gaminti ir net idėjų ar noro virti sriubą, sumąstė įkurti užkandinę?? Kaip joms iš viso kilo mintis kurti verslą, kai organizuotumo ir sumanumo tokiam rimtam dalykui turi mažiau nei žibučių/pakalnučių pardavėjos Kudirkos aikštėje? Ir kaip gali ateiti į galvą, jog 5 žmonių buvimas už prekystalio padeda darbui, ypač tas jaukus stumdymasis šikinytėm… Galiausiai, kas reformas ir perkraustymus daro valandą iki atidarymo (prieš tai buvo laisvadienis nedarbadienis, bet turbūt ekstremalūs pojūčiai svarbi jų gyvenimo dalis)? Smagiausia buvo, kai 9.05 (atsidarėm 9.00) visas vadovių taboras džiugiai išėjo parūkyti, o mes su kolege likom prie apkrautų stalų, nepajungtos ledukų mašinos, tuščių dėžių, be produktų, be maisto, be bandelių. Plikos kaip tilvikai. Užtat taboras džiugiai gurkšnojo kavutę, valgė bandeles, sumuštinius ir pyragus (nesvarbu, kad jų nebelikdavo pirkėjams…).

Galėčiau dar daug pripasakoti apie protu nesuvokiamus dalykus toje vietoje, bet turbūt šiam kartui užteks - vaizdas aiškus. Todėl dabar labai smagiai atostogauju ir svajoju apie normalesnį, man kažką duosiantį (ne tik blogą pavyzdį kaip visko nedaryti) darbą.

Likimo ironija ta, kad metusi darbą virtuvėje, dienas leidžiu kitoje virtuvėje gamindama ir kvėpuodama orkaitės karščiu. Tik šįkart tai bent jau turi prasmę (kad ir už ačiū :) )

Rodyk draugams

Ilga pavasarinė žiema

2015-05-13 parašė Pieštukėlis

Jau kas kas, bet tyla (ir dar ilga!) man visiškai nebūdinga. Nors pripažįstu, jog širdies skausmų dėl šito tylėjimo buvo daug. Iš pradžių teisindavausi tuo, kad nelabai turiu ką linksmo papasakoti, o skųstis vėl ir vėl iš naujo nesinorėjo. Tad iš pradžių sėkmingai guodžiau save, jog visai neturiu laiko. Atėjus sesijos pabaigai - išgąsčiu, jog mane atrado kažkas iš bendradarbių (pastaba: jau buvusių) ir išsiaiškino mano valstybines paslaptis. Didžiausia krizė kilo tada, kai man, dar sėkmingai lankstant rankšluosčius vonios skyriuje ir mielai porelei nurodžius, kur dušo užuolaidos, vaikinukas atsisuko ir sugrįžo su klausimu. “Ar tik tu nerašai blogo?” - kartu norėjau ir prasmegt skradžiai žemę, ir pakilt lyg balionėlis pilnas pasididžiavimo į orą. Deja, tik suveblenau kažką panašaus į žmogišką atsakymą - tai reiškia, jog žodžiai prasmę turėjo, bet iš jų sudaryti sakiniai - ne. Visą vakarą laužiau galvą, rimtai tikėjau, kad tai ženklas, mintyse net įrašą sukurpiau, kurį žadėjau parašyti tą patį vakarą, bet…. ir vėl neparašiau.

Pastarąjį mėnesį vis skundžiuosi, jog man trūksta rašymo. Aišku, tuoj pat sulaukiu atsakymo - tai parašyk kursinį. Arba konspektą. Arba kursinį kitam. Bet juk tai ne tas pats, nepavadinčiau citatų ir pavyzdžių kratinio tokiu man brangiu rašymu.

Galbūt tik visai neseniai eidama sau viena palei Nerį supratau tikrąją priežastį. Tik nežinau, kaip ją paaiškinti. Žodžiais. Jums tikrai ne paslaptis, kad esu žmogelis, kuriam reikia meilės ir kito žmogaus. O būdama velniškai nekantri ir visur skubanti - tą meilę gaudžiau taip įnirtingai, kad vis išgąsdindavau. Todėl ji nuo manęs bėgdavo dar smarkiau ir greičiau. O aš gaudžiau ir gaudžiau, įtikinus save, kad tai mano tikslas - būti mylimai ir mylėti. Vos pagaudavau kažką panašaus - tai ir įkrisdavau stačia galva. O po metų (toliau mėnesių, savaičių, dienų…) prasimerkdavau ir pamatydavau, kad tai visai ne meilė, o tik kažkokia apsimetėlė durnelio viltis. Blogiausia tai, kad man reikėdavo (tiesiog buvo BŪTINA) papasakoti, kokia esu laiminga (savo vaizduotės dėka) ir džiūgauti, kad va pagaliau, va dabar tai tikrai čia man pasisekė. O tada po mėnesio ašarotais skruostais vėl atgniauždavau rankas ir paleisdavau tą apgaulę, prisiekinėdama, kad daugiau taip neapsigausiu. Bet ir vėl pagauta vilties bėgdavau ir lėkdavau ir bergždžiai gaudydavau savo išsvajotąją meilę. Todėl po paskutinų nuostabių savo meilės nuotykių pasidaviau. Nuoširdžiai nuleidau rankas, pavargau lakioti ir ieškoti to, kas nenori būti surastas.

Bet juk žinote, kaip ten gyvenime būna…

Tada išsigandau. Negi tai eilinė graži manosios vaizduotės pasaka, kuri pasibaigs tą pačią akimirką, kai tik kažkam papasakosiu. Todėl tylėjau. Ilgokai, palyginus su ankstesniais mano bandymais džiūgauti tyliai. Ir nuoširdžiai galiu pasakyti, nesistengiau nieko laikyti, gniaužti ir saugoti. Taip bijojau, kad tai tuoj dings, kad pati pradėjau bėgti ir elgtis dar neracionaliau negu įprastai. Kas, patikėkit, yra sunkiai įmanoma, nes aš 21-erius metus išdidžiai nešiojau Mis. Neracionaliosios karūną. Tada nutiko keisčiausias dalykas - gaudė mane. Vijosi, sekė, ir laikė taip stipriai, kad vieną dieną supratau, kad viskas - tokia ir yra mano “tikslo” pabaiga. Ir jos vardas Paulius.

Rodyk draugams

Nevykusių musių medus

2014-11-18 parašė Pieštukėlis

Vis juokauju, kad galėčiau parašyti knygą “Kaip susitikinėti su nevykėliais?”, bet galvojau gal iš kokių penkių nevykėlių dar nevalia daryti išvados, jog nieko geresnio manęs ir nelaukia. Bet štai pasirodė šeštasis ir aš vėl grįžtu prie knygos idėjos. Juokingiausia tai, kad tas vargšas vaikelis puikiai žinojo mano nusistatymą prieš vaikinus mano gyvenime, pakartojau jam gal 43 kartus, jog aš nei noriu vaikino, nei reikia jo man, kad nesijaučiu vieniša, kad (gražiais žodžiais užmaskuojant) jam ar kokiam kitam vaikinui mano gyvenime vietos nėra ir nebus. Nesuveikė. Kareivėlis vis klausinėjo manęs, kada jam atlėkt į Vilnių, ar jam atvažiavus iškepsiu keksiukų ir ar lauksiu jo. Išsisukinėjau kaip begalėjau - niekas nepadėjo ir šeštadienį sulaukiau tiesiog džiugios žinios, jog pirmadienį jis atlekia į Vilnių ir, cituoju, aš būsiu visa jo. Ot ir pasitikėjimas bernelio, ką?

Sekmadienį grįžau po darbo šiek tiek pavargusi, bet linksma, persirengiau į pižamą ir jau ruošiausi eiti miegoti, nes kambaryje nuotaikos neypatingiausios, o mokytis neturėjau jėgų, BET sulaukiau žinutės iš kaimyno, kad atlėkčiau, nes gal jau pats laikas išgerti tą stebuklingo 60 laipsnių gėralo iš Mažeikių. Ai, ką prarsiu - gal valgyt duos tuo pačiu (aš dabar taip sakant biški varguomenė. Stora varguomenė…) Kambarin grįžau pusę septynių ryto ganėtinai girta, bet užtat privalgydinta ir gavusi pozityvo visai savaitei. Kai pusę 12 pradėjo skambėti mobilusis išsigandau, kad vėluoju į darbą. Bet kai pamačiau, jog skambina Kareivėlis išsigandau dar labiau. Norėjau tik gulėti lovoje ir apie nieką negalvoti. Išsikepti blynų iš kiaušinių, miltų ir vandens, pažiūrėti savo mėgstamiausią romantinį filmą ir pasidžiaugti, kad nieko nereikia veikti. Deja, esu kvaila ir lengvai kaltės užgraužiama, todėl, žinodama, jog kareivėlis yra gero mano draugo draugas, išsiritau iš lovos, netgi nusiprausiau ir ilgesingai nulydėjusi žvilgsniu treningus, apsitempiau džinsais, paskutiniu švariu megztuku ir išėjau susitikti su žmogum, kuris, cituoju, dėl manęs galvą pametęs. Žinoma, prieš tai prigrasinau, kad jei šis atneš man gėlių ar bandys daryti kažką romantiško - apsisuksiu ir nueisiu nė nesusimąsčius.

Gera žinia, kad to neteko daryti. Bloga žinia - teko pasilikti… Pasilikti ir klausytis jo nesustabdomo plepėjimo apie nieką. Po to apie tai, kaip jis nekenčia rusų, lenkų, homoseksualų, vegetarų, kaip kartu su buvusia juokdavosi iš romantiškų dalykų. Tylėjau ir galvojau, kaip greičiau nešti kudašių iš šitos nesąmonės. Mintyse dar meldžiausi, kad tik šis nepasiūlytų niekur nueiti, bet matyt čia jau padėjo jo asmeninis buvimas medžiu, nes mums vaikščiojant po miestą ir man įnirtingai šniurkščiojant nosimi (švarusis megztukas nebūtinai reiškė šiltasis) jam nė netoptelėjo, kad turbūt šalta ir aš gal noriu namo. Po pusantros valandos pradėjau suokti apie neva egzistuojančią prezentaciją, kurią turiu būtinai rytojui paruošti kartu su pikta kursioke, todėl negaliu ilgai pasilikti. Ooooi, kad jūs būtumėte matę tą skausmo kupiną veidą ir įjungtą aukos vaidmenį… “Aš tik dėl tavęs čia važiavau (melas). Ką aš dabar veiksiu čia vienas Vilniuje iki rytojaus, aš gi tau vyno atvežiau… Kodėl tu taip?”. Deja, toks aukos vaidmuo tik dar labiau mane atstūmė ir pasitaikius pirmai progai greit atsisveikinau ir šokau į pirmą pasitaikiusį troleibusą. Daugiau sms nesulaukiau, todėl tikiu, jog galbūt vaikino galvelėje dar yra šiokios tokios košės.

Aišku, pati kalta - nereikia vynioti visko į vatą ir esant tokiai situacijai būtina sakyti, jog žmogus nepatinka ir nepatiks, nes tokie pasakymai, kaip “vaikino neieškau” tik sužadina jų atkaklumą… Fui fui fui, gal jau gana man tų nevykusių vaikinų? Geriau kokį abonementą į baseiną ar draugą, su kuriuo galėčiau paplepėti ir pasijuokti.

Rodyk draugams

Paskutinė diena

2014-11-11 parašė Pieštukėlis

Vis juokaudavau, kad iš kasų išeisiu su fanfaromis. Panašiai ir buvo – iš eilės po 10 valandų dirbusi keturias ir paskutinę 8 valandų darbo dieną mane Ikėja pasitiko 11 000 žmonių ir milijoninė apyvarta. Ir, žinoma, kaip didžiumą dali savo karjeros, dirbau už vidurinės kasos aparatūros – kas reiškia, kad pypsinau nesustodama. Gaila, asmeninio 464 aptarnautų žmonių rekordo nepagerinau, bet 398 irgi gana neblogai.

Blyn, net ir dabar rašau kavinukėje ir į ją ką tik įžengė žmogiukai su mėlynu Ikėjos maišu ir „Lack“ staliuku… Ir net kalba jie rusiškai. Ėch, ta švedo nešta ir pamesta parduotuvė visada su manimi.

Atsimenu, kai atėjau ten pirmą savarankiško darbo dieną visa nusiverkusi ir su mėlynėmis ant rankų bei šonų, kaip buvo nesmagu, nes turėjau tik trumparankovius marškinius ir teko atlaikyti gan įtartinus būsimų kolegių žvilgsnius. Kaip nemokėjau pasakyti nė sakinio rusiškai ir vos tik rusakalbiam kažko paklausus bėgdavau prašyti pagalbos. Nesakau, kad dabar kalbu rusiškai – tikrai ne, žinoma, suprantu ko jie nori ir didžiuma atveju tikrai žinau kaip atsakyti, bet dabar nustojau dėl to nerimauti. Ką jau tikrai išmokau, kad jie dažniausiai patys nežino ko nori ir visiškai nesvarbu kaip jiems paaiškinsi – maža tikimybė, kad žmogeliam galvoj nušvis suvokimo lemputė. Tikrai nenoriu tyčiotis, pasirodyti netolerantiška, bet jie kaip žmonės tai be galo buki. Kažkada 10 minučių bandžiau išaiškinti mielai porelei, jog jiems reikia pasiimti antrą sofos dalį, nes į komplektą ir kainą įeina dvi skirtingos dėžės, bet nieko nepešiau. Bandžiai rusiškai, bandžiau angliškai, galų gale pati jiems tą dalį atvilkau – prireikė dar 5 minučių, kol aš jiems įsiūliau pasiimti tai, kas ir šiaip jiems priklauso. Ir tikrai nesvarbu, kad jie tą dalį man vėliau paliko prie kasos – aš būsiu linkusi tikėti, kad užmiršo, o ne kad pagalvojo, jog tūpa kasininkė daro nesąmones. <pvz. Dabar kavinukėje rusakalbiai fotkinasi su visais katinais, juos kilnoja ir niurko, nors, kiek žinau taisyklės tai draudžia. O kodėl aš sėdžiu kavinėje ir leidžiu pinigus, kai turėčiau sunkiai mokytis ir ruoštis šioss savaitės atsiskaitymams tai pati nežinau. Matyt pati lygiai tokia pat tūpa…> Bet kokiu atveju, turbūt visur gali rasti kvailokų, nelaimingų, piktų, išsilieti ant tavęs norinčių žmonių – esmė kaip pats reaguoji. Kuo piktesnis žmogus – tuo aš jam nuoširdžiau linkiu geros dienos ar net kuo mielesnio savaitgalio. Ir tada taip gera matyti tokį sutrikusį susigėdusį veidą, net saldu pasidaro, kad žmogus išeina šiek tiek mažiau susiraukęs. Ką jau kalbėti apie tuos, kuriuos pavyksta prajuokinti. Kažkada eilinį pergrūstą savaitgalį dirbau šalia Gabės – labai jos pasiilgstu, nes sarkastiškoji fainuolė išėjo pirmą rugsėjo savaitę – ir skenuojant kokį tūkstantį mielos panelės prekių prisiminiau, jog šįryt mačiau gana linskmą vaizdelį. Atsisukau į Gabę ir visiškai nieko blogo nepagalvojusi jai sakau – Blyn, šįryt kai važiavau į darbą mačiau bomžą miegantį mūsų ikėja mėlynam maiše. Gabsė taip prunkštelėjo, kad vos iš rankų neišmetė vazonėlio – Žinai, galėtumėm žmonėm, klausiantiem, kuo geras šitas maišelis būtinai pridėti, jog puikios šilumos palaikymo savybės garantuotos. Dabar jau juokdamasi ir aš, atsisukau pasiimti takelyje užstrigusios prekės ir pamačiau, kad panelė, krovusi prekes, tiesiog dreba iš tramdomo juoko ir rankose laiko tą patį mėlynąjį maišelį. Vieną akimirką mūsų žvilgsniai susidūrė ir tada susilaikyti nebeišėjo, pradėjom visos trys taip garsiai kvatotis, kad sužiuro net prie kitų kasų stovėję žmogeliai. Iš paskutiniųjų stengiausi dirbti, bet tai padaryti nėra taip lengva, kai akys ašaroja, o rankos dreba lyg pasiutusios. Išeidama panelė padėkojo už puikią nuotaiką visai dienai, patylėjo, o tada pažiūrėjusi į savo nusipirktą mėlyną maišelį dar pasvarstė ar nereiktų tokio nusipirkti artėjančiai žiemai. Net „laba diena“ už jos stovėjusiem žmonėms nebesugebėjau ištarti iš vėl prasidėjusio juoko priepuolio.

Bet ne visada viskas pro juoko ašaras klodavosi. Būdavo liūdna, kai atidavęs visą širdį, buvęs super malonus, draugiškas ir paslaugus bei dirbantis viršvalandžius mėnesio pabaigoje sužinodavai, jog taip niekas ir nepaliko gero atsiliepimo. Visus juos susirinkdavo grąžinimo skyriaus vaikinai. Gi ant kasininkių išliejamas visas 2 nueitų per parduotuvę kilometrų pyktis ir nepasitenkinimas, o jau toliau žmonės vėl patenkinti ir linksmi. Bet nieko, vis naiviai tikiu, kad karma atlygins. Arba jau atlygino – gi ta moteris, iš kurios paėmiau per 50 litų mažiau nei reikėjo, grįžo pas mane po pusvalandžio ir įtikino mane, jog davė per mažai pinigų ir aš tikrai privalau iš jos paimti dar. Labiausiai širdelę suspaudė tai, kad moteris buvo latvė ir ji tik dėl manęs ėjo pasikeisti eurų į litus, kad tik būtų sąžininga, o aš paskutinę darbo dieną nepadaryčiau 50Lt. minuso ir išeičiau iš darbo ramiai gražiai be pasiaiškinimų.

O jetau kaip pasiilgsiu to vakarinio taboriško grįžimo su kasa, kai širdyje didžiulis nerimas – kad tik be minusų ir pliusų, bet kartu ir džiaugsmas, jog užbaigei dieną. Mane visada pramušdavo ant dainų, greičiausiai smarkiai nervindavau koleges su Džordanos gabalais, bet esu linkusi tikėti, jog merginos mane tikrai mėgo. Arba bent jau blogiausiu atveju – nejautė neapykantos. Ir tikrai esu dėkinga šiam darbui už tai, kad susipažinau su nuostabiom merginom, kad galėdavau kartu su jomis pasibėdavoti, nuoširdžiai pasijuokti ar net papykti kartu ant viršininkų ir šiaip pasaulio. Kad visada sulaukdavau pagalbos, o ir pati stengiausi padėti kiek tik galėdavau. Kažkurį velnioniškai apgultą savaitgalį nė pati nežinau kaip, bet sugebėjau atsikratyti visų eilėje esančių žmonių ir pabėgti pas nykštukus, kol dar neapsidirbau galutinai. Grįždama lyg barmenė nešiau kokius 5 puodelius vandens mielosiom, nes jau mačiau, kad be pertraukų ir esant nuolatiniam žmonių srautui pamažu dingsta balsai ir linksta kojos. Gi pas mus vadovams svarbu apyvarta, o jau kokia kaina ji pasiekta – nebelabai. Mes ne moterys – mes robotai, kuriems nereikia valgyti, gerti ar net į tualetą. Bet valdžia turbūt visur tokia pat atitrūkusi nuo realaus gyvenimo ir paskendusi savo didelių žmonių pasauliuose. Lygiai taip pat kaip aš dabar atitrūkusi nuo savo studijų ir paskendusi neatliktų drabų jūroje…

Ne paslaptis, kad dažnai atrodau lyg šešiolikmetė ir dėl to pirkėjai ne retai klausdavo, nuo kada nepilnamečiams leidžiama dirbti su pinigais. Arba dar geresnis variantas – į mano „Laba diena“ ir malonų kreipinį „Jūs“, jie atsakydavo „Nu, labas, kaip tu čia nuskenuosi viską“. Nesakau, kad aš jau tokia didelė „jūs“, bet ir ne draugelė kokia, tai kažkada į naglą pacano „nu labas“ atsakiau „nu zdarovenka“. Tiesa, penktadienį mane užkalbinęs vyriškis tikrai atrodė mane pažįstantis. Pasakojo, kaip važiuos į Palangą, klausė kaip sekasi kartus studijuoti ir dirbti, kaip šiaip gyvuoju. Kartu su juo buvusi pora nustebusi klapsėjo blakstienom ir gūžčiojo pečiais, aš irgi niekaip negalėjau atsiminti, kas šis žmogus. Jeigu kas norit mane ištraukt iš šitos nežinios – tai maloniai prašom…

Nors giliai širdyje žinau, kad viskas išeistik į gerą, tačiau gan smarkokai pykstu, kad Uoga sugadino mano saugią mielą vietą, kad mano viršininkės ne visada būdavo pilno proto ir joms sakinys „dirbsit kada reiėks ir kiek reikės“ atrodo visiškai priimtinas ir dabar aš išeinu. Aišku, nelabai toli – tik į kitą skyrių dirbt konsultante, bet… Pasiilgsiu tų dienų, aki reikėdavo pavaduoti ką nors Smalandeir galėdavau išsidūkti su vaikais, pasiilgsiu tylių šokių kai lankstydavau maišus prie durų, kai stumdydavau vežimėlius ir susišypsodavau su Išdavikais arba Grąžinimo skyrium, velniškai pasiilgsiu keitimosi pinigais ir plepėjimo per kasas bei pirkėjų šypsenų ir mielų “ir Jums geros dienos”, pasiilgsiu nuolatinio kontakto su žmogum ir Ne. Verkt aš neverkiau, nieko tai nepakeis, bet liūdna tai gan smarkokai. Bet, kaip pasakytų dingusio sūrio ieškojęs peliukas – pokyčiai neišvengiami, o jau nuo tavęs priklauso ar sugebėsi judėti į priekį ir tobulėti, ar liksi vietoje ir nostalgiškai dūsausi dėl to, kaip buvo gera.

Bučkiai.

Rodyk draugams

Tavo mama

2014-10-22 parašė Pieštukėlis

Pasimatymas buvo nuostabus. Vaikinas irgi - aukštas, atletiškas krepšininkas, vyriausias šeimoje - todėl ypatingai rūpestingas ir paslaugus, turintis puikų gerai mokamą (kaip 22 metų vyrukui) darbą, mielą automobilį, nuostabią šypseną ir puikias manieras. Tiesiog svajonių princas ant juodo yario. Apsiginklavęs mano mėgstamais jogurtais, varškės pyragais ir tartaletėmis su braškėmis, Uoga užkariavo mano širdį greičiau nei sena raiša bobutė užlenda prieš jus pas daktarą “tik pasiklausti”.

Susitikdavome lėtai rudenėjančiame mieste vakarais (naktimis?) po darbo ir vaikščiodavome kol aplink mus romantiškai krisdavo lapai, o nuo suolelių tyliai švogždavo bomžai. Vaikinas protingas - žinodavo, kur vestis savo aukštakulniuotą gražuolę, kad ši pati įkristų į glėbį. Jeigu kada buvot Bernardinų sode, kitame upės krante yra toks takelis per miškelį, toks vingiuotas, šakniuotas, siauras takelis, kuriuo tamsoje eiti yra visiškai saugu ir negresia sveikatai. Na, nebent jūs neinate kartu su stiprias rankas ir žaibišką reakciją turinčiu palydovu. Blogiausia tai tas, kad aš, nors ir labai nerangi ir negrakšti, bet griūvu ar klumpu retai - pripratus savo kaime prie duobėto kelio ir įvairaus plauko kakų, kurių reik išvengt. Tai žinokit, nėra lengva suvaidinti, jog ups va netyčia griūvu. Tiesiai ten kur reikia.

Žinant mane - šioje vietoje aš su savo sėkme turėjau įsiristi į upę, mano princas šokti manęs gelbėti, bet tik įšokęs į vandenį atsiminti, kad nemoka plaukti, todėl aš didvyriškai ištraukčiau jį, išsikapanočiau pati ir mane rodytų per Lietuvos Garbę. Deja, viskas klostėsi lyg sviestu patepta ir dar pablizginta. Jisai nepasipustė padų, kai man buvo užėjusi PMS’inė liūdesio kruša, siūlėsi lydėti apsipirkti ir patikėkit tą ir padarė, bei kartu aprodė man visas geriausias Vilniaus humanas. Neišslinko paslapčia, kai netyčia naktį išstūmiau jį iš lovos (nepagalvojam nieko nepadoraus - darželis toks pat žydintis ir nieko nedominantis), neišpuolė išdegęs akių, kai pamatė kaip šoku ir buvo šalia kantriai įtikinėdamas, jog pabandyti verta. Aaaccch, bala nematė, tegul būna taip kaip nori mano pupa Uoga - būkim vieša nuostabi pora. Antrą draugystės dieną jis iškėlė mintį apie važiavimą kartu prie jūros. Penktą - apie tos kelionės metu galimą užsukimą pas mane į namus (NAMUS namus !), šeštą - apie kelionę sausį po sesijos į užsienį. Aštuntąją dieną jis lyg niekur nieko tarstelėjo, jog dabar ieškosi buto ir galbūt būtų puiki idėja ir man prie jo prisijungti. Dešimtą vakarą jis pasiūlė kada atlėkti į svečius pas jį - tėvai mielai sužinotų, kas čia per mergina. O penkioliktą jis mane paliko. Priežastis - jam viskas pasidarė per daug rimta, suvokė, jog santykių jam nereikia, o ir šiaip - aš per daug panaši į jį, o jam reikia merginos tokios kaip jo mama.

Na. Ką aš žinau.

Rodyk draugams

Pažadai

2014-10-03 parašė Pieštukėlis

Kada paskutinį kartą juokėtės 6 valanda be sustojimo? Kada lūpų kampučiai plyšo ne nuo vėjo, vitaminų trūkumo, o dėl nesustabdomo kvatojimosi? Kada sėdėjote ir kaip durneliai šypsojotės kompiuterio ekranui? Ar kada norėjote jį apkabinti? Kada paskutinį kartą neieškojote pasiteisinimų kažko nedaryti ir žengėte drąsiai pirmyn?

Po to kai nuėjusi į svečius pas bendradarbį blynų bei stalo žaidimų ir supratusi, jog vakarą leisime tik dviese, o stalo žaidimai vaikino manymu reiškia ką kitą nei man, pamaniau, jog esu naivi. O kai man pasakius jo nelabai padoriems ketinimams „Ne“, jis tiesiog viską išvertė taip tarsi aš būčiau kekšė bandžiusi jį suvilioti. O jis mat  esąs per didelis džentelmenas, kad galėtų pasinaudoti jam net nelabai patinkančia mergina, kurios vienintelė gera savybė – ilgos kojos. Taip, mano kilometrinės kojos tikrai ledinės, bet tai dar ne viskas (turiu gražius plaukus)…

Per miškus namo pėdinau ilgai, liūdnai ir kelią barstydama ašaromis. Ne dėl to, kad jis šūdžius, su kuriuo man dar tenka dirbti, o dėl to, kad buvau tokia naivi tikėdama žmonių draugiškumu, dėl to, kad man taip nenusisekė su vaikinais, kad neturiu ko apkabinti, kad man po 3 valandų į darbą, kad neturiu ką apsirengti, kad tingiu, kad šalta, kad baisu. Tą akimirką tvirtai nusprendžiau ir sau pažadėjau – viskas baigta su romantiškom mintim, su vaikinais, aš neturiu tam nei laiko nei sveikatos. Viskas.

Rytoj einu į pasimatymą. Net nežinau kaip tai nutiko.

Rodyk draugams