Esu maža
Viskas prasidėjo nuo reklamos per televizorių. Mama mezgė ir viena akimi žiūrėjo “chorų karus”, o aš, norėdama kuo daugiau laiko praleisti su ja, taip pat stebėjau balsingų žmonių pasirodymus. Ir tada pasirodė reklama apie artėjančią šventę. Ne, ne apie Vasario 16 - ąją. Prieš ją yra dar viena, šiek tiek svetima, šiek tiek keista Įsimylėjelių diena. Mama nebūtų mama, jeigu nepaklaustų, kaip ir su kuo žadu ją švęsti. Žinoma, kaip ir kasmet, su namų darbais ir internetu prieš akis, kuris bus perpildytas meilingų pranešimų kitiems ir švelnučių kačiukų. Ir nuo to perėjome prie pokalbio apie tai, kodėl žmonės nebesugeba būti kartu, kodėl skaudina, nevertina vienas kito, nesugeba rasti laiko, kodėl laikosi savo principų ir galų gale išsiskiria. Aš neturiu patirties, neturiu pakankamai proto, bet savo nuomonę apie visą šį reikalą turiu. Turbūt greitu laiku tikrai nesuprasiu tų, kurie sako, kad meilė ir draugystė yra labai sudėtingas reikalas ar net darbas. Juk visa tai taip…. paprasta. Myli žmogų, nori, kad jis būtų laimingas, darai, ką gali, kad taip ir atsitiktų. Skiri laiko jo pomėgiams, jo interesams, mintims, vargams ir baimėms, išklausai ir stengiesi patarti, esi geriausias draugas, kai to reikia, apkabini, bučiuoji, liepi stotis ant kojų ir nustoti gailėtis savęs, spiri į užpakalį, kad judėtų pirmyn ir visada palaikai. Tai nėra sunku, nes tu myli tą žmogų. Na kaip gi gali visa tai būti sunkų? Kaip? Kaip įmanoma pavargti nuo draugystės ar meilės? Žinoma, dažniausiai poroje tebūna tik vienas mylintis, o kitas imantis ir neduodantis atgal. Arba yra tokių, kurie viską paverčia į tokius sudėtingus dalykus, kad patys nesugeba išsipainioti. Na, kodėl taip reikia? Man viskas atrodo labai paprasta: myli, tai ir darai, nes nori; nemyli, tai ir sėdi tyliai, nesinaudoji žmogumi ir leidi jam laisvai gyventi.
Užaugau aš mylinčioje šeimoje, mačiau, kaip bendravo mano seneliai ir tėvai. Net jei ne viskas visada būdavo gerai, juk nėra namų be dūmų, nėra šeimos be barnių, ašarų ir durų trankymo, bet viskas visada baigdavosi laimingai, nes žmonės myli ir jie nepasiduoda. Nes tokia meilė nesibaigia. Ir net jei kažkas sako, kad “tu nieko nesupranti”, “esi dar maža, be patirties”, “kai užaugsi, suprasi, kad viskas daug sudėtingiau”, aš netikiu ir nenoriu tikėti… Visas pasaulis yra paprastas, santykiai, draugystės yra paprastos, kai myli ir žinai, ko nori, žinai, ką tau sako tavo širdis. Ir tiems, kurie myli, nereikia vasario keturioliktosios, kad tai pasakytų. Tie, kurie myli apsikabina vidury gatvės, atbėga pasiguosti per visą miestelį, atvažiuoja vienas pas kitą, daro staigmenas, barasi ir taikosi kasdien. Valentino diena tik kelia stresą, kad kažką būtinai reikia padaryti, ir ne bet kaip, o įspūdingai. O kiek tokių, kurie nusivilia, nes per valentino dieną negavo to, ko tikėjosi: šimto rožių, šokoladinės širdies, sidabrinės apyrankės ar sužadėtuvių žiedo..? Kokia tai meilė, jeigu myli tik vieną kart per mėnesį?
Mano mama ilgai mąstė apie tai, ką pasakiau jai ir galų gale tyliai pritarė. Ir net jei dabar esu viena lyg varveklis prie lietvamzdžio, man neliūdna, nes juk viskas paprasta. Kažkada, kažkur, kažkaip sutiksiu kažką, kas galvos panašiai (arba ne), nesijuoks iš mano naivumo (arba ne) ir pritars, kad TAIP! viskas paprasta ir labai nesudėtinga, užtenka mylėti.
Patiko (22)
2012-02-09 01:08
O tie mazi vaikai moka mylet nuosirdziai ir tikrai…:)
2012-02-09 09:47
Gražus tavo požiūris į meilę, taip ir yra kaip parašei. Tik vėliau rutina, kasdienybė atskleidžia daug dalykų, malonių ir nemalonių. Meilė tai lyg ėjimas pakrante - lygus smėlis, badantys akmenys, gaivus vanduo ir t.t.
2012-02-09 16:59
Gražus įrašas, toks… artimas. Mano nuomonė 100% tokia pat. Būtų žiauriai gera gyventi, jei visi laikytusi tokios nuomonės. Ėch, bet pasaulis tai ne vien aš, tu ir Petriukas yra žmonių, kurie tik ima, nori šimto rožių ir pasaulio po kojom…
Gražūs visi tavo įrašai :)))
Tavo tyli skaitytoja - N.
2012-02-09 18:10
Visiskai nesutinku…
2012-02-09 19:04
greensky - turbūt, turbūt :)
Linoreta - na taip, rutina yra visko žudikė, bet kartais ir ji visai gerai. Gražus tavo apibūdinimas.
Neformate - malonu skaityti :) Ačiū
Barbara - visokių yra, visokių reikia. Kiekvienas turi savo nuomuonę :)
2012-02-09 19:25
Valentino diena, kaip ir vedybu sukakties diena, kaip ir per “iprasta” gimtadieni ar banalia kovo 8-aja zmones ne meiles laukia. O demesio :) Paprasciausio demesio, zenklo. Ne dovanos ir ne geles tada svarbiausia, o demesys.
2012-02-09 21:56
Tikrai Tau pritariu! O dėl Valentino dienos, tai jeigu kas paklausia kur, su kuo ir kaip švęsiu, atsakau, kad vasario 14ta nėra mano vardo diena, tai nešvęsiu. :) Tai komercinė šventė, kurią galėtų švęsti nebent prekybos centrai, kurie 5 saldainius įkpakavę į širdelėmis ir rožytėmis papuoštas dėžutes, užkabina 20 litų kainą.
+1
2012-02-09 22:50
Galvoju, kad žiemą, kai šalta ir niūru, tokios šventės visai neblogai. Man tai kuo daugiau tokių švenčių, tuo geriau. Dovanoti ir gauti, kad ir niekutį, šypseną, visai smagu. Net, jei ta “meilė” ir sumeluota :)
2012-02-10 00:11
Man patinka mazos mergaires - Piestukelio nuomone.
Na jei mum uztektu myleti ir atiduoti viska ka galime, bet ateina toks metas kuomet i sirdi atselina kisiukas ir pradeda kurstyti: “tu tiek ja saves atiduodi, o jis?” Vat kol neastisaukia iskaudintas “ego” ar kaip tai pavadinti tol viskas yra gerai ir siltai…
2012-02-10 01:04
Ko gero, pats gražiausias įrašas pastaruoju metu :] o dėl Valentino dienos… Kaži, ar kas dar bežino tikrąją tos dienos reiškmę. Ar tie, rengiantys staigmenas ir bandantys pralenkt draugus kažkokiam neaiškiam savo galvoj susikurtam “konkurse”, bežino, kad daug maloniau yra paprastą, eilinę dieną sulaukti paprasto, kad ir šypsnio, negu tik tą vieną dieną tunto gėlių su vis kirbančiu klausimu “tai dėl to, kad jis mane myli, ar dėl to, kad taip daro visi?”.. :] pliusiukas tau.
2012-02-10 04:47
na, kai man niekada nedaro tų staigmenų, tai bent per Valentino dieną tikiuosi. gal tai ir banalu,bet,kaip ir minėjo Subjektyvi, žmonės tiesiog nori dėmesio. Tai va, jei šiaip jo negauna, tai tokios šventės ir yra puiki proga jo gauti.
2012-02-13 15:02
Ei, kiek galima ilgiau išlaikyk tokią nuomonę. Geriausia - šimtą metų. Aš ir taip galvoju, bet dėl savo patirties patylėsiu. Linkiu, kad rastum, kas sutiks su tavo nuomone ir jūs ilgai ir tikrai laimingai gyvensit.
2012-02-15 12:34
Naivus ir idealistiškas tas jaunimas, aš tavo metų irgi galvojau panašiai,bet maniškė patirtis nepatvirtino šito dalyko, kaip bebūtų liūdna.
Manau, kad daugeliu atvejų tai darbas, nes tik pačioje pradžioje viskas būna idealiai gražu,bet paskui imi žmogų pažinti labiau ir kai kurie jo bruožai ar požiūris ar dar kažkas gali imti erzinti. Na, gal tais atvejais,kai pora draugauja vos ne nuo vaikystės yra kitaip, bet vėlgi visko gali būti,nes žmogui bręstant, augant,keičiasi jo vertybės, požiūris.
Manau, didžiausia problema kyla tada, kai vienas stengiasi, o kitas tik ima,bet kažko panašaus neduoda atgal. Va, tada ir prasideda negerumai ir darbas, nes reikia derintis vienam prie kito,kažką paaukoti savo dėl kito ir tai ne visiems yra priimtina.
O dėl Valentino dienos, tai visiškai absurdišką ją sureikšminti, kaip ir bet kokią kitą a la šventę. Juokinga,kai liūdi,jog yra forever alone. Bet vėlgi gal taip labai ir neliūdėtų, bet aplinkiniai bado pirštais. Ir tada nori nenori jautresnį žmogų apima savigaila