BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ieškoma Aš

Mielieji, aš kraustausi iš proto. Nors tiksliau būtų pasakyti, jog jau seniai išsikrausčiau į svajonių, pasakų ir fantazijų pasaulį, kuriame negalioja jokie sveiku protu suvokiami dalykai. Blaivus protas ir realistiškumas šiame pasaulyje yra visiškas tabu, tegyvuoja romantika, viltys ir beviltiškumas. Aš jau čia taip seniai, kad galėčiau pravesti ekskursiją po “aš esu labai ypatingas” slėnį, “mūsų namelis stovės ant jūros kranto” kalvas bei “kol nuėjau šiuos 100 metrų iki stotelės tikrai sudeginau anksčiau suvalgytų 7 šokoladinių keksiukų man duotas kalorijas” pievą. Tam tikrais nušvitimo momentais aš pilnai suvokiu, jog reikia nešt kudašių ir kuo greičiau stotis ant tvirtos realybės, bet tada autobuse šalia manęs atsisėda smirdanti pikta žmogysta ir aš vėl išskrendu kažkur kur jau viskas pažįstama ir kur jeigu jau važiuoju autobusu, tai šalia sėdasi vien neapsakomo grožio vyrai su rugiagėlėmis rankose…

Net nesistebiu dėl to. Užaugau šeimoje, kurioje, būkim atviri, iš pradžių nuotaikų kaitų, vėliau maniakinės depresijos, o dabar sunkios depresijos formos kamuojamas ir nesigydantis tėtis, tikrai nesudaro rimto ir tvirto vyro pavyzdžio. Kur dar nuolaidžiaujanti, be galo nuoširdžiai ir besąlygiškai mylinti mama, kuri ir  dabar yra nuostabi flirtuotoja bei tikras vyrų magnetas, tačiau man nuolat namuose matant barnius, ašaras, prisitaikymą ir aukojimąsi, nepavyko išaugti į kietą moterį. Labiau patapau kažkuo, kam reikia meilės, šilumos, kvailų gražių žodžių ir nuolatinio užtikrinimo, jog viskas yra gerai, jog tas žmogus nedings ir mane vertina lygiai taip pat kaip aš vertinu jį. Aš taip seniai taikausi prie aplinkinių, jog net nebežinau, kas aš. Kur prasideda savybės, kuriomis aš manausi įtiksianti ir patiksianti, o kur slepiasi tikroji aš… Ir kokia ji? Turiu prielaidą, kad tai tikrai ne ta mergina, kuri ilgus metus prabuvo “on and off” niekur nevedančiuose ir žlugdančiuose santykiuose, iš kurių sugebėjau išlipti tik tada, kai ryte prieš pirmąją darbo dieną buvau apstumdyta ir oh… nemeluokim, kol nusikrapščiau iki darbo ant rankų ir šonų mėlynavo ne viena ir ne dvi mėlynės. Paklaustumėt kodėl buvau su prieš merginas ranką keliančiu narkomanu? Vėl paskaitykite pradžią - aš gyvenu fantazijų pasaulyje, kuriame viskas daroma teisingai ir iš meilės.

Greičiausiai tikroji aš nėra ir tą panelytė, kuri savo bukoj galvytėj susikūrė tokį tobulą meilės romaną, kad sušiko (atsiprašau už negražius žodžius) bet kokią galimybę susidraugaut su nuostabiu vaikinu. Taip įsisvajojau, prisikūriau tokių neįmanomų fikcijų, kad užmiršau, jog mes net dorai nepažįstami, jog yra nesveika reikalauti tiek dėmesio, erzintis dėl laiko neradimo ar dar bala žino ko, kas neatitikdavo mano susikurto scenarijaus. O mielojo Kačinėlio kantrybė tikrai ne geležinė, o ir kodėl turėtų būti, kai aplink jį tikrai yra psichiškai sveikų, protingų ir įdomių ilgakojų gražuolių. Draugė vis klausia, kodėl šio žmogaus praradimas taip stipriai mane nuliūdino, juk čia nieko tokio “na ir kas, susimovei - atledžiama, juk ką tik pabaigei vienus baisius santykius, tau leidžiama daryti nesąmones ir klysti, ypač su žmogum, kurio dorai nepažįsti ir net bendrų draugų neturit“. Ir nors ir suvokiu, jog Ji tikrai kalba protingai, negaliu nesiilgėti mūsų kvailų pokalbių apie viską, absoliučiai viską, to malonaus baimės ir nustebimo mišinio, kai Jis perprasdavo mane iš pusės sakinio, kai kalbėdavo tą, ką aš pati galvodavau tik bijodavau sau pripažinti. Na, bet dabar to nebėra. Ačiū Jam už tai, kad pabuvo šalia tiek, kiek reikėjo, kad pradėčiau mąstyti “kas aš?”

Labai norėčiau tikėti, jog tikroji aš yra ta, kuri atsikelia 7 ryto, išleidžia galybę pinigų visokiem niekam ir iš jų kepa keksiukus, kuri kažkurią naktį išbėgo lietui pliaupiant ir šoko po beržais lyg niekas pasaulyje daugiau neegzistuotų, ta kuriai nereikės vyro šalia, kad būtų laiminga ir kuri sugebės mylėti save… Mylėti save taip, kad jeigu kartais vėl sutikčiau kažką taip suprantančio mane - sugebėčiau visko nesugadinti. O jeigu nesutikčiau - nebūtų pasaulio tragedija. Žinau, savęs paieškos yra sunkios, varginančios, varančios į neviltį, bet… taip gyventi irgi nebegaliu. Gerai turėti savo pasaulį, bet kai jis prikimštas fantazijų tai gal geriau daug ką sugriauti ir pradėti statyti iš naujo… Pats laikas sužinoti, kokia gi yra ta Akvilė…

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (20) | “Ieškoma Aš”

  1.   bluewaters rašo:

    :)
    Žinok, aš naują žmogų, su kuriuo bandome kurti gražius santykius, sutikau po 3 metų nuo senųjų. Atrodo, per tuos metus VISKĄ dariau iš to noro kažką sutikti, bet, žiūrint retrospektyviai (nes jau galiu), tu esi teisingame kelyje - visų pirma reikia su savimi susitaikyti, nusiraminti, pamėgti save, tada pamėgti aplinkinius. Ir tada jiems tu irgi pradedi patikti - normaliems žmonėms, kai galų gale nuoširdžiai esi būsenoje “aš OK ir tu OK”.
    Sėkmės šokant po beržais! :)

  2.   Pieštukėlis rašo:

    Manau treji metai kaip tik pats tas laikas atsigavimui po baisių :) Ir sunku justoti “daryti viską, kad tik…” tikrai sunku.
    Prajuokino tas “aš OK ir tu OK” :D

  3.   audrute65 rašo:

    Kuo labiau stengiesi, tuo sunkiau…
    Leisk vandenukui teketi sava tekme, ziu kas ir atplauks…:-)

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  4.   Pieštukėlis rašo:

    Leidau, bet kritau tuo tekančiu kriokliu taip giliai, kad neįdėdama pastangų nebeišplauksiu.

  5.   tiktakblog rašo:

    Love is in the air and you can feel it but you cant touch it :) grazus zmogus kuris yra laimingas. Manau puikiai suprantu ir žinau koks yra tavo pasaulis, maniškis panašus :)

  6.   Bernadeta rašo:

    Žinai, kai iškyla man kokia problema, tiesiog tikiu, kad visada yra išeitis, ir aš ją randu, nes esu tokia protinga:)) Taigi, labiau rūpinkis ir pasitikėk savimi. Plauk pasroviui vis pasižvalgydama, tavo rytas dar išauš :) (Beje, Akvile, visada galvojau, kad tu Dovilė)

  7.   Bernadeta rašo:

    ai, keksiukai tai labai viliojantys :)

  8.   dilaila rašo:

    Nežinau kiek tame teisybės, bet esu girdėjusi tokį dalyką. Arklių sporte yra sąvoka “išjodinėjimas”- kada gyvulį mokina visokių fokusų, pvz eiti šonu ar šuoliuoti kokiu nors keistu žingsniu ir pan. Iš šalies tai atrodo labai gražu, nežinant fakto, kad tokio arklio gyvenimo trukmė yra labai trumpa, nes po to jam tiesiog pavažiuoja stogas dėl nuolat primetamų jam nebūdingų, neįprastų veiksmų. Cirko dresiruotojai eina kitu keliu, jie stebi gyvulį, stengiasi suprasti kas tam patinka, ką sugeba ir tik tada atsižvelgiant į tai pritaiko, parenka kažkokius tai triukus. Cirko arkliai gyvena daug ilgiau. Galbūt mes visi esame šiek tiek arkliai?
    Pasistengsiu iššifruoti ką čia pasakiau. Svajingai romantikei daryti iš savęs kietą moterį- tai išjodinėjimas. Kukliai, “gerai mergaitei” laužti “ispaniškas aistras”- išjodinėjimas. Surasti ir suprasti save ir savo norus, ir sugebėti įtikinti kitą suaugusį žmogų visada į tai atsižvelgti ir priimti- va čia tai tikras cirkas.
    Visomis prasmėmis. :D

  9.   Pieštukėlis rašo:

    Tiktak - taip labai gražus, kad net nepavydu. Smagu, kad įsivaizduoji mano įsivaizduojamą pasaulį, gera žinoti, jog yra žmogus, kuris gyvena panašiai. Žiūrėk gal kartu pavyks ir išsikraustyti iš ten :)
    Bernadeta - aišku, kad esi protinga, čia kitaipir būt negali ir dar kaip tik tokio protingo protingumo, kuris padeda ne tik savas bėdas spręsti, bet ir kitiems gerus patarimus duoti :) Tikiuosi pavyks atgauti tą pasitikėjimą savimi :) Ir keksiukai buvo skanesni nei atrodo :D
    Dilaila - sužavėjo mane tavo pasakojimas, toks… kaip tik vietoj ir laiku, dabar turbūt pasakosiu visiem kas tik netingės manęs klausytis. Ypač ta paskutinė frazė “va čia tai cirkas” jau tokia puiki, kad och, net negaliu :D ačiū, kad pasidalinai!

  10.   greensky rašo:

    Net ir radus ta vyra niekada negali zinoti ar tai tas vienintelis. Niekad negalime del nieko buti tikri, bet koks gyvenimas jei nuolatos jaudinsimes kaip klostysis santykiai? ar ilgai busiu viena? ar gerai baigsiu mokslus ir gausiu gerai apmokama darba? Nors visi sako kad gyvent nieko nesitikint, nesirupinant lengva sakyciau priesingai. Mes jau tokie zmones, kad norim plano. Va tokiu metu pradejau, tokiu baigsiu, tada apsizenisiu, pasidarysiu karjera, kazkada tame tarpe vaikai ir amerikietiskas namas su balta tvorele. Visas tas planas juokingas, nes mes ne robotai. O juolab tokiai merginai kaip tu reikia issukiu, reikia isbandymu. Neveltui zmones sako, kad issukius dievas ar kas ten duoda tik stipriems. O silpni tegu gyvena pagal plana ir iesko namo su balta tvorele. Negalvok kad esi keista, esi stipri, ieskanti ir nugyvensi daug saunesni gyvenime nei tiem, kuriem is paziuros atrodo viskas sekasi. Suprask jie silpni, jie laikosi plano. :)

  11.   Pieštukėlis rašo:

    Och, Greensky, kaip gera girdėti (skaityti iš tikrųjų) tokius Tavo žodžius! Ačiū, kad tiki, jog esu pakankamai stipri, kad įveikčiau gyvenimo mestu iššūkius IR tikrai, man norisi NEgyventi pagal planą, kartais tiesiog nieko nesitikėti, neplanuoti ir džiaugtis tuo, kas yra, ar nusivilti, nes tai sveika.

  12.   atf rašo:

    Neįtikėtina, blogas.lt pradangino mano komentarą. Tiek rašiau. Prisiminti dabar ką.

    Gyriau dilailą ir greensky. Labai taikliai papildyta.

    O aš taip ir įsivaiduoju svajonių moteris. Tokios gerosios ir turi būti: romantikės, gležnos, svajoklės, žmoniškos. Žmonės turi jausmus. Vieną dieną linksma, kitą dieną liūdna. Norisi to ar ano. Eiti į darbą, ar pamiegoti ar šokti lietuje.

    Ai, sunervino, antrą kartą nebesigauna rašyti to pačio.

    Žodžiu, esi svajonių moteris. Viskas su tavim gerai, bus tau ką prisiminti.

  13.   Pieštukėlis rašo:

    Tyčiojasi iš žmonių daugiau nieko šita svetainė :D
    Ačiū už gerus žodžius :))norėčiau, kad realybė ir būtų tokia, bet…. ai velniop, jinaiir yra tokia, tik aš dar užtektinai pasitikėjimo savim neturiu, kad tuo įtikėčiau :)

  14.   tiktakblog rašo:

    Kas nesvajoja tas negyvena, bet svajojimas nėra pats gyvenimas. Tikrai įdomu paskaityti komentarus motyvatorius. Šiandien sostinės dienos - džiaugsmas mieste - liūdesys kažkodėl mano širdyje. Meilės reikia svajotojams romantikams kaip oro. :)
    Tik tak.

  15.   Ieva rašo:

    Pieštukėli, labai geras įrašas. Ir manoji situacija panaši, nors metų man kone dešimčia daugiau nei tau :) Reik kažkaip stengtis nenustot tikėt; čia esmė žody “stengtis”. Nes mes žmonės visi. Labai netobuli! Aš visąlaik buvau ta, kuri lygindavo (ir vis dar lygina) save su kitom ir kitais, bet tai yra laiko švaistymas ir sveikatos gadinimasis :))) Labai patiko palyginimas su arklių sportu- ačiū tam pakomentavusiam žmogui, įstrigo ilgam.
    Žodžiu, stenkimės ir būkim užsispyrusiai savimi, ir lenktyniaukim su savim, o ne kitais :)

  16.   atf rašo:

    Pieštukėli, o ką pas jus reiškia kodas 300. Seniai, seniai, kai dar dirbau kitoje įmonėje, mes kompuose turėjom nelegalios programinės įrangos. Ir buvom sutarę, kad jei kodas 256, tai vadinasi patikrinimas ir reikia visiems skubiai viską ištrinti. Ir turėjom dar vieną kodą - 300, kuris reiškė ufonautų užpuolimas (na, čia kad linksmiau gyventi). Tai dabar kai tik išgirstu, tai negaliu nežvengti. O gal ten koks mano buvęs bendradarbis viską sukodavo?

  17.   Pieštukėlis rašo:

    Kodas 300 - tėveliai ieško pasimetusio vaiko. Na, nelabai ufonautiška situacija ;D

  18.   atf rašo:

    Na su ufonautais linksmiau. Dėkui už paaiškinimą. Neblogai sugalvota.

  19.   Pieštukėlis rašo:

    Faktas kaip blynas, kad linksmiau - mum kai šitą išgirstam visada neramu pasidaro labai :/

  20.   a rašo:

    Brangioji, neziau nei kas tu nei kaip tu nei kiek tau metu. Zodziu netiketai i akis man papuole sitas tavo rasinelis ir jame iskart atpazinau save. Tiesiog isdestei visa tai kaip dabar jauciuosi as. Savo gyvenime visko labai daug turejau. Meiliu, tikru ir netikru, nuopoliu, prisikelimu, dziaugsmu ir nedziaugsmu. I viska reaguoju be galo jautriai, visada bandau itikti sau, bet neitinku, nes visalaik atrodo, kad del visko kas vyksta man ir aplinkiniams esu kalta as. Tada sedziu analizuoju ka pasakiau, padariau ar net pagalvojau ne taip. Realiai esu protinga suaugusi ir daug patyrusi moteris, kuri protu puikai suprantu kaip yra ir kaip turi buti. Reikia myleti save (myliu), reikia gersti savo nuomone ir norus (gerbiu), reikia buti atviram pasauliui (esu). Bet labai sunku kovoti su savim net ir tokiu atveju. Mano galvoje verda tokiu neitiketinu dalyku, kad net paciai kartais sunku patiketi. Kai isivaziuoja fantazija jos nebegali sustabdyti niekas, net ir as pati. Galiu pasielgti superbeprotiskai ir po to grauzti save arba dziagtis nezmoniskai. Labai isjauciu kiekviena situacija savo gyvenime, tiek boga, tiek gera. Kai turiu daug norisi dar daugiau, kai turiu tai, kas atrodo kitai butu neisivaizduojamas dziaugsmas, man atrodo, kad man vis tiek maza. Noriu , kad butu taip, kaip as noriu. Noriu jausti vidine ramybe, nors kuo toliau tuo labiau suprantu, kad tai priklauso nuo mano pacios poziurio. Poziurio, kuri turiu nusistatyti pati. Esu labai bendraujanti, turiu nuostabia dukryte, esu labai mylima aplinkiniu, labai traukiu zmones. Nuo vaiku iki seneliu, jauciu juos, moku klausytis ir kalbeti su kiekvienu pagal ji. Tikrai gaunu daug vyru demesio, tikrai esu visur kvieciama ir daug kur laukiama. Gal tai mane islepino. Gal todel noriu vis dar ir dar. Siuo metu kuriu vel naujus santykius, ir jauciu, kad man jau vel darosi sunku. Man ir vel maza. Nors papurcius galva, realiu protu, kiekvienai moteriai to ka gaunu matyt butu per akis. Sikart bandau kovoti su savim ir islikti rami, islaukti, nereikalauti. Tai man kainuoja tikrai daug. Zinau tik viena. Laikas eina, viskas gyvenime keiciasi, bet savo jausmingumo, savo analizavimo, savo norejimo visko arba nieko, savo isijautimo i situacija matyt nepakeisiu niekada. Viskas tik dar labiau jausminga. Ar man buvo 18, ar dabar 32. Galiu keisti nebent poziuri i visa tai. Tam keitimui budu esu isbandziusi ne viena, ir matyt dar viena isbandysiu. Zinau tik viena, kad bandysiu viska ko man reikes, mylesiu tiek, kiek sirdis palieps, ir gyvenima imsiu kiek imanoma visa, su visais keliais ir takeliais. Neliudna :)

Rašyk komentarą