BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ilga pavasarinė žiema

Jau kas kas, bet tyla (ir dar ilga!) man visiškai nebūdinga. Nors pripažįstu, jog širdies skausmų dėl šito tylėjimo buvo daug. Iš pradžių teisindavausi tuo, kad nelabai turiu ką linksmo papasakoti, o skųstis vėl ir vėl iš naujo nesinorėjo. Tad iš pradžių sėkmingai guodžiau save, jog visai neturiu laiko. Atėjus sesijos pabaigai - išgąsčiu, jog mane atrado kažkas iš bendradarbių (pastaba: jau buvusių) ir išsiaiškino mano valstybines paslaptis. Didžiausia krizė kilo tada, kai man, dar sėkmingai lankstant rankšluosčius vonios skyriuje ir mielai porelei nurodžius, kur dušo užuolaidos, vaikinukas atsisuko ir sugrįžo su klausimu. “Ar tik tu nerašai blogo?” - kartu norėjau ir prasmegt skradžiai žemę, ir pakilt lyg balionėlis pilnas pasididžiavimo į orą. Deja, tik suveblenau kažką panašaus į žmogišką atsakymą - tai reiškia, jog žodžiai prasmę turėjo, bet iš jų sudaryti sakiniai - ne. Visą vakarą laužiau galvą, rimtai tikėjau, kad tai ženklas, mintyse net įrašą sukurpiau, kurį žadėjau parašyti tą patį vakarą, bet…. ir vėl neparašiau.

Pastarąjį mėnesį vis skundžiuosi, jog man trūksta rašymo. Aišku, tuoj pat sulaukiu atsakymo - tai parašyk kursinį. Arba konspektą. Arba kursinį kitam. Bet juk tai ne tas pats, nepavadinčiau citatų ir pavyzdžių kratinio tokiu man brangiu rašymu.

Galbūt tik visai neseniai eidama sau viena palei Nerį supratau tikrąją priežastį. Tik nežinau, kaip ją paaiškinti. Žodžiais. Jums tikrai ne paslaptis, kad esu žmogelis, kuriam reikia meilės ir kito žmogaus. O būdama velniškai nekantri ir visur skubanti - tą meilę gaudžiau taip įnirtingai, kad vis išgąsdindavau. Todėl ji nuo manęs bėgdavo dar smarkiau ir greičiau. O aš gaudžiau ir gaudžiau, įtikinus save, kad tai mano tikslas - būti mylimai ir mylėti. Vos pagaudavau kažką panašaus - tai ir įkrisdavau stačia galva. O po metų (toliau mėnesių, savaičių, dienų…) prasimerkdavau ir pamatydavau, kad tai visai ne meilė, o tik kažkokia apsimetėlė durnelio viltis. Blogiausia tai, kad man reikėdavo (tiesiog buvo BŪTINA) papasakoti, kokia esu laiminga (savo vaizduotės dėka) ir džiūgauti, kad va pagaliau, va dabar tai tikrai čia man pasisekė. O tada po mėnesio ašarotais skruostais vėl atgniauždavau rankas ir paleisdavau tą apgaulę, prisiekinėdama, kad daugiau taip neapsigausiu. Bet ir vėl pagauta vilties bėgdavau ir lėkdavau ir bergždžiai gaudydavau savo išsvajotąją meilę. Todėl po paskutinų nuostabių savo meilės nuotykių pasidaviau. Nuoširdžiai nuleidau rankas, pavargau lakioti ir ieškoti to, kas nenori būti surastas.

Bet juk žinote, kaip ten gyvenime būna…

Tada išsigandau. Negi tai eilinė graži manosios vaizduotės pasaka, kuri pasibaigs tą pačią akimirką, kai tik kažkam papasakosiu. Todėl tylėjau. Ilgokai, palyginus su ankstesniais mano bandymais džiūgauti tyliai. Ir nuoširdžiai galiu pasakyti, nesistengiau nieko laikyti, gniaužti ir saugoti. Taip bijojau, kad tai tuoj dings, kad pati pradėjau bėgti ir elgtis dar neracionaliau negu įprastai. Kas, patikėkit, yra sunkiai įmanoma, nes aš 21-erius metus išdidžiai nešiojau Mis. Neracionaliosios karūną. Tada nutiko keisčiausias dalykas - gaudė mane. Vijosi, sekė, ir laikė taip stipriai, kad vieną dieną supratau, kad viskas - tokia ir yra mano “tikslo” pabaiga. Ir jos vardas Paulius.

Patiko (10)

Rodyk draugams

komentarai (4) | “Ilga pavasarinė žiema”

  1.   tas rašo:

    :) o tai jau susižadėjot? Ir negalvok kad juokauju, mano tėvuikai tai padarė po mėnesio draugystės ir jau >35 metus yra kartu.

  2.   Pieštukėlis rašo:

    Ne, aišku, kad ne :) Bet kaip gražu, girdėjus ir aš istoriją apie porą susituokusią po mėnesio - čia tas atvejis “žinau, tai kam čia gaišti, dar pavogs”.

  3.   Rosenkreuzer rašo:

    Labai faina vieta, kai guodeisi, kad trūksta rašymo, o tau pasiūlė kursinį parašyti :) Dėl pirmos pastraipos - žinau tą jausmą, kai paklausia, ar rašai blogą. Žinok, jei paklausia - tai geras ženklas :D Nes būna kokios bendradarbės per aplinkui užsimena (ex bendradarbės), kad “tu kažkokį blogą rašai..”, čia gali reikšti nebūtinai gerą :D O dėl trečios - džiugu, kad pabaiga, bet :D Manau, kad tik nori būti racionali, o iš tikro būsi kokia esi :) Siūlau net nemėginti keistis, nes gailėsies sugaišto laiko ( o gal ir ne ). Kalbu iš asmeninės patirties: ruošiausi, ruošiausi keistis, atsisakiau rašymo, atsisakiau visko, kas man patiko, atseit daugiau dėmesio skirsiu darbui ir būsiu rimtas. Rezultatas - liūdnas diena iš dienos, piktas ant viso pasaulio, viskas neįtinka :) Susiėmiau, kad geriau jau leisti sau būti koks esi, su trūkumais :)

  4.   atf rašo:

    Ach, taip norisi būti mylimam ir mylėti. Kaip gražu. Visas gyvenimas tada įganau prasmę ir pasaulis nusidažo spalvomis.
    Kaip sekasis su Pauliumi? Jau nemažai laiko praėjo nuo įrašo :)

Rašyk komentarą