BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aukštos klasės nevykėlė

Yra žmonių, kurių gyvenimas lyg rožėmis klotas. Jie atsiduria reikiamoje vietoje reikiamu metu. Jiems nėra jokių kliūčių, jiems sekasi viskas, ko tik besiimtų. Talentai liejasi per kraštus, o intelekto koeficientas vejasi iškiliausius pasaulio protus. Jie nežino tokio jausmo, kaip nusivylimas savimi ar baimė dėl ateities - jie žino, kad viskas vis tiek bus gerai.
Aš priklausau visai kitai barikadų pusei. Jeigu gali nepasisekti - taip ir įvyks. Atrodo, turėtum su tuo susitaikyti ir gyventi juokdamasis iš savęs, bet man nebeišeina. Turbūt šią savaitę peržengiau tą ribą, kai nuo susitaikymo su savo nevykėliškumu perėjau į siaubingą savęs skalpavimą ir pesimizmą. Ir už tai pykstu ant savęs dar labiau, bet sustabdyti to nebegaliu.

Jei tai būtų vien įprastos nesėkmės, tokios kaip daiktų lūžimas, failų neišsisaugojimas, nuvažiavę autobusai, nesąmonių leptelėjimai netinkamoje vietoje - būtų dar nieko. Galutinį tašką mano pesimistiškai egzistencijai deda psichologijos studijos Vilniaus universitete. Ačiū šiai vietai už tai, kad supratau, jog esu visiškai neįdomi (čia dar būtų nieko tokio) ir stebuklingai kvaila. Yra kurse žmonių, kuriems nesiseka matematika, tačiau jie nuostabūs anglų kalboje arba laboratorinių daryme. Aš tuo tarpu susimaunu visur ir visada. Per pasakaitas, laboratorinių daryme, aprašyme ir ypač gynime, koliokviumuose, elementariame medžiagos supratime. Ir kaip aplink žmonės kalba paie tai, kad nesimokė ir jiems sekasi praslysti, aš galvoju apie tai, kad mokiausi pusę dienos ir neišlaikiau. PO to seka mintys paie tai, kaip

a) neišlaikysiu egzaminų;
b) iškrisiu iš nemokamos vietos;
c) mane išmes iš universiteto už skolas.

Ir tada kaip vyšnia ant viso šio nevykėliškumo  torto atslenka panika. Ir ohohoho kokie jos priepuoliai, su kuriais nė neįsivaizduoju, kaip reikėtų tvarkytis. Ir jaučiu kaip nyksta tas žmogus, kuriuo buvau pastaruosiu aštuonioliką metų. Kadangi nuolat nepasitikiu savimi jokioje srityje - nebemoku bendrauti su žmonėmis, nebeužkalbinu ir jau tikrai nesugebu palaikyti pokalbio. Nebepadeda net mano auksinė taisyklė “Fake it till’ you make it”. Tai, žinoma, nereiškia, kad neturiu jokio socialinio gyvenimo ar kad nepatiriu studentiškų nuotykių. Ne, tiesiog mane dažnai galima išvysti einančią nuo Arkikatedros iki Žaliojo tilto, nes tai vienintelė atkarpa, kurioje galiu išsiverkti (ko tikrai nepadarysi bendrabutyje).

Yra ir didelė mirksinti kelrodė žvaigždutė, kur palaiko mano viltį (ar kažką panašaus), bet aš jaučiuosi dar blogiau, kai apkraunu jį savo tuščiomis bėdomis vietoj to, kad pralinksminčiau jį patį. Žmogus ir taip laiko mane po padidinamuoju stiklu po to, kai atsijungiau traukinyje.

Labai jau liūdnai aš čia. Bet kokiu atveju gero likusio savaitgalio.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (8) | “Aukštos klasės nevykėlė”

  1.   Bekemotas rašo:

    ei, nenukabink nosies. Kaip ten sakoma, pirmi trys metai pirmam kurse patys sunkiausi. :D Įžvelk teigiamą pusę - tavo fakultetas nuostabioj vietoj. :D
    O jei rimtai, prijaučiantis tavo (ir savo) skausmui Hipopotamas linki laikytis iki galo. Kažkada turi ateiti prošvaistė:)

  2.   bohema rašo:

    Pieštukėli, laikykis.
    Būna, visos pasaulio negandos supuola vienu metu. Mokaisi per naktis ir susimauni per du kolius iš eilės. Panikiškai fantazuoji apie tai, kaip tave išmes iš universiteto, nes prisirinksi milijoną skolų (ironiška, kad abi panašiai galvojom panašiose situacijose) ir, rodos, jokie dar užsilikę žiburiai tavęs jau nebegelbsti, nes nori tik verkti, verkti, verkti… Bet po to įvyksta KAŽKAS ir tu persilauži. Per kitą kolį pasirodai dar geriau nei tikėtasi, kelias dienas iš eilės niekur neatsitrenki ir, galiausiai, kažkuriuo paros metu imi šypsotis be priežasties.
    Tad linkiu aš tau to persilaužimo. Ir saulės :]

  3.   atfatf rašo:

    Ui. Pieštukėli, mano mielas Pieštukėli. Nebučiau vedęs tai jau dabar stovėčiau kur prie Katedros ir laukčiau kol pamatysiu verkenčią mergaitę, kad galėčiau susipažinti. Viskas bus gerai.

  4.   Katė Ant Palangės rašo:

    Uoj, vabalyti, aš baisiai nemoku guosti, bet mes Tave čia bloge labai mylim ir palaikom…. Nes šioje erdvėje Tu - Mūsų Nuostabioji :*

  5.   Bernadeta rašo:

    Laikykis, mergaite. Pirmasis semestras pats sudėtingiausias: adaptacija, nežinomybė, visi gąsdina, kas netingi. Tikiu, t.y. žinau, kad atsilailkysi. Ir nebežliumbk, o tą atkarpą iki Žaliojo tilto griaužk šokoladą. Gal nuotaikos labai smarkiai ir nepakels, užtat rankos bus užimtos - nei ašarų nebus kaip nusibraukti, nei nosies nusišluostyti :) Sėkmės, mes su tavim :)

  6.   derva rašo:

    ir vis dėlto, kad ir kokia bloga diena bebūtų, bent jau nepabundi kasryt atrodydama taip: https://www.google.lt/search?q=donatella+versace&client=browser-rockmelt&hs=VNc&channel=omnibox&source=lnms&tbm=isch&sa=X&ei=CeB_UpK9C4jk4QSv1IDIAw&ved=0CAcQ_AUoAQ&biw=1600&bih=809
    o jei rimčiau, tai taip, laikykis! palaikom iš visos širdies.

  7.   atfatf rašo:

    Iš Univerkės beje lengvai neišmeta. Aš juokiausi savu laiku, kad išmeta tik tuos, kurie patys to nori. Gal kai baigsi suprasi, ką turiu galvoje. O visos kitos bėdos išgyvenamos. Pvz. Bendrauti aš iki šiol neišmokau, bet turiu žmoną, vaikučių krūvą, darbą ir pan. Daiktų pametimas ir pan, tai oj, nežinau ar su mano žmona gali kas susilyginti, net tingiu pasakoti. Ir nieko, paverkia, vakar verkė, kad mobiliaką vėl pametė, t.y. nukišo eilinį kartą kažkur. Ai, priaš tai pinigus, dar prieš tai mobiliako dangtelį, ui, gi sakiau, kad nerašysiu. Žodžiu, turi žavigždutę :) Jei užgęs, ilgai neverk, daug danguje žvaigždžių :)

  8.   sweet777heart rašo:

    Tu nė neįsivaizuoji kaip aš tave suprantu :) Šiaip negaliu sakyti “pralinksmėk” ir panašių nesąmonių, nes žinau, jog tokiose “viskas susideda į krūvą” situacijose nelabai ir padeda tokie žodžiai…

Rašyk komentarą