BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Paskutinė diena

Vis juokaudavau, kad iš kasų išeisiu su fanfaromis. Panašiai ir buvo – iš eilės po 10 valandų dirbusi keturias ir paskutinę 8 valandų darbo dieną mane Ikėja pasitiko 11 000 žmonių ir milijoninė apyvarta. Ir, žinoma, kaip didžiumą dali savo karjeros, dirbau už vidurinės kasos aparatūros – kas reiškia, kad pypsinau nesustodama. Gaila, asmeninio 464 aptarnautų žmonių rekordo nepagerinau, bet 398 irgi gana neblogai.

Blyn, net ir dabar rašau kavinukėje ir į ją ką tik įžengė žmogiukai su mėlynu Ikėjos maišu ir „Lack“ staliuku… Ir net kalba jie rusiškai. Ėch, ta švedo nešta ir pamesta parduotuvė visada su manimi.

Atsimenu, kai atėjau ten pirmą savarankiško darbo dieną visa nusiverkusi ir su mėlynėmis ant rankų bei šonų, kaip buvo nesmagu, nes turėjau tik trumparankovius marškinius ir teko atlaikyti gan įtartinus būsimų kolegių žvilgsnius. Kaip nemokėjau pasakyti nė sakinio rusiškai ir vos tik rusakalbiam kažko paklausus bėgdavau prašyti pagalbos. Nesakau, kad dabar kalbu rusiškai – tikrai ne, žinoma, suprantu ko jie nori ir didžiuma atveju tikrai žinau kaip atsakyti, bet dabar nustojau dėl to nerimauti. Ką jau tikrai išmokau, kad jie dažniausiai patys nežino ko nori ir visiškai nesvarbu kaip jiems paaiškinsi – maža tikimybė, kad žmogeliam galvoj nušvis suvokimo lemputė. Tikrai nenoriu tyčiotis, pasirodyti netolerantiška, bet jie kaip žmonės tai be galo buki. Kažkada 10 minučių bandžiau išaiškinti mielai porelei, jog jiems reikia pasiimti antrą sofos dalį, nes į komplektą ir kainą įeina dvi skirtingos dėžės, bet nieko nepešiau. Bandžiai rusiškai, bandžiau angliškai, galų gale pati jiems tą dalį atvilkau – prireikė dar 5 minučių, kol aš jiems įsiūliau pasiimti tai, kas ir šiaip jiems priklauso. Ir tikrai nesvarbu, kad jie tą dalį man vėliau paliko prie kasos – aš būsiu linkusi tikėti, kad užmiršo, o ne kad pagalvojo, jog tūpa kasininkė daro nesąmones. <pvz. Dabar kavinukėje rusakalbiai fotkinasi su visais katinais, juos kilnoja ir niurko, nors, kiek žinau taisyklės tai draudžia. O kodėl aš sėdžiu kavinėje ir leidžiu pinigus, kai turėčiau sunkiai mokytis ir ruoštis šioss savaitės atsiskaitymams tai pati nežinau. Matyt pati lygiai tokia pat tūpa…> Bet kokiu atveju, turbūt visur gali rasti kvailokų, nelaimingų, piktų, išsilieti ant tavęs norinčių žmonių – esmė kaip pats reaguoji. Kuo piktesnis žmogus – tuo aš jam nuoširdžiau linkiu geros dienos ar net kuo mielesnio savaitgalio. Ir tada taip gera matyti tokį sutrikusį susigėdusį veidą, net saldu pasidaro, kad žmogus išeina šiek tiek mažiau susiraukęs. Ką jau kalbėti apie tuos, kuriuos pavyksta prajuokinti. Kažkada eilinį pergrūstą savaitgalį dirbau šalia Gabės – labai jos pasiilgstu, nes sarkastiškoji fainuolė išėjo pirmą rugsėjo savaitę – ir skenuojant kokį tūkstantį mielos panelės prekių prisiminiau, jog šįryt mačiau gana linskmą vaizdelį. Atsisukau į Gabę ir visiškai nieko blogo nepagalvojusi jai sakau – Blyn, šįryt kai važiavau į darbą mačiau bomžą miegantį mūsų ikėja mėlynam maiše. Gabsė taip prunkštelėjo, kad vos iš rankų neišmetė vazonėlio – Žinai, galėtumėm žmonėm, klausiantiem, kuo geras šitas maišelis būtinai pridėti, jog puikios šilumos palaikymo savybės garantuotos. Dabar jau juokdamasi ir aš, atsisukau pasiimti takelyje užstrigusios prekės ir pamačiau, kad panelė, krovusi prekes, tiesiog dreba iš tramdomo juoko ir rankose laiko tą patį mėlynąjį maišelį. Vieną akimirką mūsų žvilgsniai susidūrė ir tada susilaikyti nebeišėjo, pradėjom visos trys taip garsiai kvatotis, kad sužiuro net prie kitų kasų stovėję žmogeliai. Iš paskutiniųjų stengiausi dirbti, bet tai padaryti nėra taip lengva, kai akys ašaroja, o rankos dreba lyg pasiutusios. Išeidama panelė padėkojo už puikią nuotaiką visai dienai, patylėjo, o tada pažiūrėjusi į savo nusipirktą mėlyną maišelį dar pasvarstė ar nereiktų tokio nusipirkti artėjančiai žiemai. Net „laba diena“ už jos stovėjusiem žmonėms nebesugebėjau ištarti iš vėl prasidėjusio juoko priepuolio.

Bet ne visada viskas pro juoko ašaras klodavosi. Būdavo liūdna, kai atidavęs visą širdį, buvęs super malonus, draugiškas ir paslaugus bei dirbantis viršvalandžius mėnesio pabaigoje sužinodavai, jog taip niekas ir nepaliko gero atsiliepimo. Visus juos susirinkdavo grąžinimo skyriaus vaikinai. Gi ant kasininkių išliejamas visas 2 nueitų per parduotuvę kilometrų pyktis ir nepasitenkinimas, o jau toliau žmonės vėl patenkinti ir linksmi. Bet nieko, vis naiviai tikiu, kad karma atlygins. Arba jau atlygino – gi ta moteris, iš kurios paėmiau per 50 litų mažiau nei reikėjo, grįžo pas mane po pusvalandžio ir įtikino mane, jog davė per mažai pinigų ir aš tikrai privalau iš jos paimti dar. Labiausiai širdelę suspaudė tai, kad moteris buvo latvė ir ji tik dėl manęs ėjo pasikeisti eurų į litus, kad tik būtų sąžininga, o aš paskutinę darbo dieną nepadaryčiau 50Lt. minuso ir išeičiau iš darbo ramiai gražiai be pasiaiškinimų.

O jetau kaip pasiilgsiu to vakarinio taboriško grįžimo su kasa, kai širdyje didžiulis nerimas – kad tik be minusų ir pliusų, bet kartu ir džiaugsmas, jog užbaigei dieną. Mane visada pramušdavo ant dainų, greičiausiai smarkiai nervindavau koleges su Džordanos gabalais, bet esu linkusi tikėti, jog merginos mane tikrai mėgo. Arba bent jau blogiausiu atveju – nejautė neapykantos. Ir tikrai esu dėkinga šiam darbui už tai, kad susipažinau su nuostabiom merginom, kad galėdavau kartu su jomis pasibėdavoti, nuoširdžiai pasijuokti ar net papykti kartu ant viršininkų ir šiaip pasaulio. Kad visada sulaukdavau pagalbos, o ir pati stengiausi padėti kiek tik galėdavau. Kažkurį velnioniškai apgultą savaitgalį nė pati nežinau kaip, bet sugebėjau atsikratyti visų eilėje esančių žmonių ir pabėgti pas nykštukus, kol dar neapsidirbau galutinai. Grįždama lyg barmenė nešiau kokius 5 puodelius vandens mielosiom, nes jau mačiau, kad be pertraukų ir esant nuolatiniam žmonių srautui pamažu dingsta balsai ir linksta kojos. Gi pas mus vadovams svarbu apyvarta, o jau kokia kaina ji pasiekta – nebelabai. Mes ne moterys – mes robotai, kuriems nereikia valgyti, gerti ar net į tualetą. Bet valdžia turbūt visur tokia pat atitrūkusi nuo realaus gyvenimo ir paskendusi savo didelių žmonių pasauliuose. Lygiai taip pat kaip aš dabar atitrūkusi nuo savo studijų ir paskendusi neatliktų drabų jūroje…

Ne paslaptis, kad dažnai atrodau lyg šešiolikmetė ir dėl to pirkėjai ne retai klausdavo, nuo kada nepilnamečiams leidžiama dirbti su pinigais. Arba dar geresnis variantas – į mano „Laba diena“ ir malonų kreipinį „Jūs“, jie atsakydavo „Nu, labas, kaip tu čia nuskenuosi viską“. Nesakau, kad aš jau tokia didelė „jūs“, bet ir ne draugelė kokia, tai kažkada į naglą pacano „nu labas“ atsakiau „nu zdarovenka“. Tiesa, penktadienį mane užkalbinęs vyriškis tikrai atrodė mane pažįstantis. Pasakojo, kaip važiuos į Palangą, klausė kaip sekasi kartus studijuoti ir dirbti, kaip šiaip gyvuoju. Kartu su juo buvusi pora nustebusi klapsėjo blakstienom ir gūžčiojo pečiais, aš irgi niekaip negalėjau atsiminti, kas šis žmogus. Jeigu kas norit mane ištraukt iš šitos nežinios – tai maloniai prašom…

Nors giliai širdyje žinau, kad viskas išeistik į gerą, tačiau gan smarkokai pykstu, kad Uoga sugadino mano saugią mielą vietą, kad mano viršininkės ne visada būdavo pilno proto ir joms sakinys „dirbsit kada reiėks ir kiek reikės“ atrodo visiškai priimtinas ir dabar aš išeinu. Aišku, nelabai toli – tik į kitą skyrių dirbt konsultante, bet… Pasiilgsiu tų dienų, aki reikėdavo pavaduoti ką nors Smalandeir galėdavau išsidūkti su vaikais, pasiilgsiu tylių šokių kai lankstydavau maišus prie durų, kai stumdydavau vežimėlius ir susišypsodavau su Išdavikais arba Grąžinimo skyrium, velniškai pasiilgsiu keitimosi pinigais ir plepėjimo per kasas bei pirkėjų šypsenų ir mielų “ir Jums geros dienos”, pasiilgsiu nuolatinio kontakto su žmogum ir Ne. Verkt aš neverkiau, nieko tai nepakeis, bet liūdna tai gan smarkokai. Bet, kaip pasakytų dingusio sūrio ieškojęs peliukas – pokyčiai neišvengiami, o jau nuo tavęs priklauso ar sugebėsi judėti į priekį ir tobulėti, ar liksi vietoje ir nostalgiškai dūsausi dėl to, kaip buvo gera.

Bučkiai.

Patiko (9)

Rodyk draugams

komentarai (14) | “Paskutinė diena”

  1.   Linoreta rašo:

    Na, neliūdėk, jeigu išeini į gretimą skyrių. Gal galų gale tavo kūnas, galva ir balsas nuo šimtų žmonių pailsės. O iš tikrųjų tai atrodai tu ir fantastiškai, ir jaunai. Gal vyrai tujina pasimetę ir pakerėti? ;)

  2.   Pieštukėlis rašo:

    Ir neliūdžiu labai - šiaip čia kažkokia pervargimo būsena matyt užėjo ir neišeina taip linksmai bei žaismingai visko perteikti kaip kad norėčiau. Aleliuja, kad pailsės mano balselis nuo to “laba diena” ir “šeši šimtai devyiasdešimt štuoni ir aštuoniasdešimt tūkstančių centų” :D Ačiū ačiū už komplimentus, tikiuosi būtent dėl to ir sulaukdavau tiek daug tų “tu” bei šiaip akies traukulių :D

  3.   Trezoro rašo:

    Dėkui už labai mielą pasakojimą: ir nuotaika, ir informacija, ir moralas :-) Sėkmės darbe ir moksluose ir tikrai esate puiki pasakotoja taigi užsukite į kavinukę parašyti dar…

  4.   Pieštukėlis rašo:

    Toks jausmas, kad čia kavinėj dirbęs vaikunkas pakomentavo :)) Ėch, bewt kokiu atveju Ačiū už gerą žodį Jums ir puikios savaitės! :)

  5.   tas rašo:

    :) pagaliau! gaila kad tokie reti įrašai, labai gerai viskas susiskaito.

    Man kaip toks serialas, tavo gyvenimas :) gaila kad tik nuotrupos čia bloge, bet vis tiek įdomu pasiskaityti, net atrodo kad jau truputi tave pažįstu.

  6.   Trezoro rašo:

    Gal vaikinukas iš kavinės irgi galvoja kaip aš, bet kad žinotum jog esi skaitoma ir kitų pasakysiu kad esu moteriškė ir dar įpusėjusi 6 dešimtį ir dar gyvenanti gūdžioje provincijoje ir dar ta, kuri daug visko skaito. :-) Sėkmės ir linkiu rasti laiko rašymui, nes tikrai labai smagu skaityti!

  7.   euronymus rašo:

    Akvile, nesustok. Kavinėje pirkt kava atšala jau už durų, tai ka nešiesi viduje, atšala tik tada, kai sustoji..

  8.   Pieštukėlis rašo:

    tas - ne visada suspėju, norėčiau daug ką aprašyti… Gera matyti, kad kažkam įdomus mano gyvenimėlis, kad skaito ir dar maloniau, kad susuipažįstam :)
    Trezoro - oi kaip nudžiugau perskaičius Jūsų komentarą! Sėdžiu dabar išsišiepusi kaip saulelė, paskatarašyti didžiulė :)))))

  9.   Pieštukėlis rašo:

    Euronymus - koks nuostabus pasakymas! Ačiū :)))

  10.   euronymus rašo:

    Juk pašildyta kava nėra skani. Bėje, kitą kartą kai būsiu Vilniuje, būtinai ateisiu į IKEA. Niekada dar ten nebuvau (baldus kartais patinka pasidaryti pačiam), o sako, jog pas tave smagu :)

  11.   Pieštukėlis rašo:

    Kas taip sako :D Aš dirbu namų apyvokos skyriuje savaitgaliais ir penktadieniais antram aukšte su vaikais :) Maloniai prašom apsilankyti keistų daiktų pasaulyje, kuri lietuvių mažuma :D

  12.   euronymus rašo:

    Pieštukėli, o nesupyksi, jei tikrai atvažiuosiu aplankyti tavęs?

  13.   Pieštukėlis rašo:

    Oi ne, tik galėsiu paplepėti priklausomai nuo viršininkų kiekio. Arba teks įnirtingai mosikuoti rankomis ir atrodyti lyg aš aiškinu kažką apie dėžes, baldus ir varžtelius :D

  14.   euronymus rašo:

    Sutarta :)

Rašyk komentarą