BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šnopizmo injekcija

Manau, atėjo laikas (labiau - išseko mano kantrybė) supažindinti Jus su mano trečiąja kambarioke, mūsų meiliai vadinama Šnopu. Iš pradžių jos išvaizdą labai gelbėjo ilgi šviesūs labai labai gražūs plaukai, bet panelei kažko toptelėjo į galvą juos nusikirpti, tai dabar atrodo, kaip nedapešta višta. Figūra - paglebusio rutulio, nosis - vanago, puošniausias rūbas - kakučio spalvos dviem dydžiais per mažas džemperis. Statusas - vieniša, bet labai trokšta vyro. Statusas II - mano ir kambariokės spėjimais trokšta kaimyninio bloko gyventojo sportininko. Šiandien kaip tik teko su juo paplepėti - Šnopeliui su kakučių džempu ir iš kišenių krentačiom milkom (pusryčiams, pietums ir vakarienei) šansų jokių nėra.

Mokytis jai apsoliučiai nereikia, tad visą savo laiką skiria Studentų Atstovybei, nuolat cituoja studentų teises, jomis naiviai tiki ir, žinoma, kišdama savo vanago nosį į įvairiausias skyles, sparčiai kyla “SA karjeros laiptais”. Gebėdama prieš kitus apsimesti labai pareigingu ir darbus nudirbančiu žmogumi, spėju, ji greitai pataps poskyrio prezidente. Deja, realybėje su ja gyvenam aš ir mano mieloji kambariokė ir patikėkit, iš taip arti dar nebuvau mačius žmogaus, kuris gebėtų taip puikiai vaidinti. Buvo prižadėjus atvežti užuolaidas, kampukų pritvirtinti bendrai lentynai bei plaktuką ,bet po keturių savaičių ir keturių grįžimo iš namų tuščiomis kartu su mieląja kambarioke susivokėm, kad nieko iš tų pažadų nebus. Na ką, aš tai nesėdėsiu rankų sudėjus - netvarka virtuvinėj kambario dalyje man nepatinka ir savo keptuvės aš iš IKI pavogtam krepšy nelaikysiu. Susišaudžiau vinių, plaktuką, net spintelę iš mielų informatikų iškaulijau, kad tik būtų kur sukišt tuos daiktus. Sėdžiu visa nusiplūkus, perkraustinėju senąją spintelę, talpinu savo daiktus į naująją ir grįžta šnopas. “O, vėl pertvarkos, - meta surauktu kaip supuvus naginė veidu, - tilps mūsų daiktų daugiau”. Ir atsigulė miegot Turbūt panelė tikėjosi, kad aš buvau tokia mielaširdinga ir jos daiktams parvilksu šitą spintelę. Gal taip ir būtų buvę, jeigu ji, matydama, kad vargstu būtų bent pasisūlius padėti, bet taip nenutiko tad… oh, laikyk savo daiktus po stalu ir toliau.

Šitai bent jau netrukdo. Daug blogiau yra tai, kad ji jau toks keistas paukštis, kuris šika į savo lizdą. Šluotos greičiausiai rankose nelaikiusi, ką jau kalbėt apie šluostę. Per šešis mėnesius, šaindien pirmą kartą mačiau, kad išneša šiukšles. Kažkodėl įdėti anują šiukšlių maiš jai netoptelėjo. Aš irgi nededu, lauksiu kol gal netyčia susivoks. Bet jei turbūt lengviau kraut šiukšles į stalčius ar nunešt į tualeto šiukšlinę, nei įdėti naują maišą… Ant lovos turi užklotėlį, kuris, pamenu, buvo kadaise baltas ir dailus, o dabar jis turi tą toki bomžišką atspalvį - pilkos švytėjimą. Patalyė irgi tokia nuo Velykų skalbimo užsilikus, vandens neregėjus, nebent tą kartą, kai ji užsipylė kavą. Vienintelis rūbas, kuri ji pastoviai skalbia (t.y. parveža išskalbt savo mamai) yra tas kakučių džemperis, tas tai visada švarus ir pasiruošęs suvilioti kokį apžlibusį vaikinuką.

Prie visų šitų gerų savybių dar, manau, būtina pridėti tą faktą, kad ji įsiterpia į visus pokalbius. Šiaip čia nieko bloga, bet… tie pokalbiai vyksta tarp manęs ir mano draugų. Ir dar jei įsiterptų kaip žmogus, ne ką jūs. Kažkurį vakarą sėdi pas mus kursiokė, skaitom ką mums pranašauja ypatingai kvailo žurnalo horoskopas.
Kursiokė: Ėi, pažiūrėk mano, aš Liūtas esu
Mieloji kambariokė: Ane? Aš visų liūtų nekenčiu…
Šnopas (iš už milkos popierėlio prie savo stalo): Aa.. tai dabar man aišku, kodėl čia tokie santykiai tarp mūsų…
Mieloji kambariokė: Aš galvojau, kad tu mergelė. Mano brolis Liūtas, tėtis Liūtas, geriausia raugė liūtė - visų nekenčiu.

O kur dar visi tie kartai, kai pas mus sėdėdavo žmogelių ir ji, grįžus iš kokio savo S.A padlaižiavimo, klestelėdavo ant mano lovos ir “prisijungdavo” prie chiebros. Prisijungdavo rašau turėdama omenyje, kad tylėdavo ir spoksodavo į žmones. Turbūt nė nereikai sakyti, kad pas mumis nelabai kas beateina…

Ėch, liko tik keturi mėnesiai…

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (7) | “Šnopizmo injekcija”

  1.   Vienišius rašo:

    Stiprybės :) O šiaip tokius žmones anksčiau ar vėliau visi vies tiek “išuosto” - ilgam tame SA neužsibus, pamatysi…

  2.   atfatf rašo:

    Bet tai kaip linksma :)

  3.   Bernadeta rašo:

    Būtų visai linksma, jei nebūtų liūdna… Bet, tai koks pyktis, net neapykanta jaučiasi iš tavo pusės… Juk visi esame be galo skirtingi. Gal bandyti į tą panelę žvelgti iš kitos pusės? Paieškoti preižasčių, kodėl ji tokia. Gal vieniša labai, neikas nemyli, gal kokie ypatingi kompleksai kankina, gal ką skauda, gal alkana? O gal šiaip, durnelė? Tai negi tada pyksi ant tokios? :) Aš tai linkusi visų pirma paieškoti pozityvo, o tada jau teisti.
    Biški papamokslavau, Bet mokyti, turbūt, smagiau, nei gyventi su tavo kambarioke ;)

  4.   Pieštukėlis rašo:

    Vienišiau - Ačiū, prireiks jos tikrai :)
    ATF - na, nejaugi? Būtų linksma, jei manęs negraužtų sąžinė, kad taip nemėgstu žmogaus gyvenančio su manimi…
    Bernadeta - Viską, ką pasakei aš ir pati nuolat galvoju, bet pastaruoju metu jau to pozityvo sunkiai iškapstau. BET, dar sugebu kartais su ja net maloniai pasikalbėti, nekerštauju ir į batus akmenų neprimetu, tai galbūt praeis tas pyktis ir sugebėsiu pasijuokti iš savo susierzinimo :))

  5.   kikiki rašo:

    O kodėl tuomet su ja gyvenat? Nebuvo kitos išeities? Stiprybės :)

  6.   atfatf rašo:

    Man tai vis tiek linksma :) Mes ir turėjom trečią (kaip ten sakoma pasakose, trečias kvailelis). Oi, kiek už tai dabar linksmų istorijų su juo prisimenu. Na, tada neatrodė tokios linksmos, bet dabar labai juokinga.

  7.   Pieštukėlis rašo:

    kikiki - neišeina kitaip, nelabai galėjau rinktis, o persikraustyti bent jau dabar nėra kur.
    atf - tai kad dažniausiai ir pasijuokiu su draugais iš tų visų nesąmonių, tik kartais ima ir neatlaiko kantrybė. Bet kartu su pavasariu ateina daugiau geros nuotaikos, tikiuos su ja ir kantrybės :)

Rašyk komentarą